2005 sausio mėnesio ”Pasaulio lietuvis”.
Živilės Makauskienės interviu su Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininke, ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nare, Vakarų Europos mažųjų bendruomenių bendradarbiavimo ir naujakurių reikalų koordinatore Daina Bogdaniene.
Pastaruoju metu apie išeiviją Lietuvoje madinga kalbėti, rašyti, diskutuoti, svarstyti, organizuojamos net mokslinės konferencijos, o Tautinių mažumų ir išeivijos darbuotojai važinėja po pasaulį, kad susipažintų, kad jūs esate. O kaip Jūs - naujosios išeivijos bangos lietuviai –vertinate tai, kad staiga atsiradote tautos dėmesio centre?
Manau, kad susidomėjimas išeivija, o ypač naujai išvykstančiais yra ne tiek mados, kiek reagavimo į gyvenimo aktualijas reikalas. Juk jeigu yra reiškinys, tai į jį kreipiamas ir visuomenės dėmesys. Jau nebe pirmus metus netyla svarstymai, kas gena lietuvius iš Tėvynės, kas važiuoja, kodėl važiuoja, ar grįš. Išeiviją skirstyčiau į tris grupes. Tai senieji emigrantai, jau įsitvirtinę ir praturtėję užsienyje, turintys organizacines struktūras ir tradicijas, užsitarnavę pagarbą ir užmezgę tvirtus ryšius su aukščiausiomis Tėvynės institucijomis. Kita grupė – buv. Sovietų Sąjungos šalyse gyvenantys, kurie, Lietuvai tapus Europos sąjungos nare pajuto ypač didelį patriotizmą. Su šia išeivijos dalimi TMIDas jau turi nusistovėjusias bendradarbiavimo formas. Na ir mes – naujieji emigrantai, nežinia dėl ko paliekantys savo jau dabar visiškai laisvą Lietuvą. Kas mes tokie, kaip į mus žiūrėti, kaip bendrauti su mumis – niekas nežino. Iki dabar buvo žiūrima šnairai, ir dar užpernai iš vieno pareigūno lūpų PLB seimo metu nuskambėjo –" jie Lietuvai yra jau prarasti". Tačiau jei taip lengva ranka bus "nurašomi" lietuviai, kiek jų beliks? Ar ne protingiau būtų raginti lietuvius išlikti lietuviais, dėti visas pastangas, kad Lietuvos ir naujųjų išeivių ryšys nenutrūktų, kad kurtųsi lietuvių bendruomenės, kad vyktų kuo intensyvesnis bendradarbiavimas su Lietuva.
Kol kas dar gaji nuomonė, kad dabar išvykstantys iš Lietuvos - kažkokių nevykėlių gauja, nesugebėję įsitvirtinti Lietuvoje ir dėl to plūstantys į pasaulį valyti tualetų ir prižiūrėti senukų, gyvenantys nuo visų slepiamą gyvenimą, o į Lietuvą begrįžtantys tik išleisti uždirbtų "babkių". Išpopuliarėjus naujųjų emigrantų temai, žiniasklaidos rašinių ir laidų personažais tapo visiškai atsitiktiniai lietuviai, išvykę uždarbiauti į užsienį. Tai, ką jie pasakė TV laidoje ar straipsnyje, būdavo laikoma vos ne dogma ir taikoma visiems į užsienį išvykusiems. O jie dažniausiai teigdavo, kad apie Lietuvą negalvoja, kad ji jiems nereikalinga ir kad į Lietuvą tai tikrai negrįš.
Dabar situacija, dėkui Dievui, po truputį kinta.
Mokslinės konferencijos, faktinės medžiagos rinkimas šiuo klausimu yra labai sveikintinas dalykas, kuris padės susidaryti pilnesnį vaizdą apie šią trečiąją išeivijos dalį.
Tai, jog TMIDo darbuotojai važiuoja į šalis, kuriose daug lietuvių imigrantų, savo akimis pasižiūrėti ir savo ausimis išgirsti apie jų problemas – irgi labai teigiamas reiškinys. Sėdėdami Kosciuškos gatvės kabinetuose niekada to nesužinotų. Šiandieną perskaičiau Lietuvos ryte ir straipsnį, parašyta po LR žurnalistės kelionės su TMIDo gen. direktoriaus pavaduotoja V. Bagdonavičiene apsilankius Ispanijoje. Straipsnis kitoks, nei būdavo anksčiau panašiomis temomis, jis nėra pagrįstas vieno žmogaus pasakojimu, jame bandoma padaryti platesnę apžvalgą kaip Ispanijoje gyvena lietuviai, pateikiami ir neigiami, ir teigiami to gyvenimo aspektai.
Tai, kad mes naujosios išeivijos bangos lietuviai esame dėmesio centre, manau, yra gerai. Jei tendencija plačiau ir visapusiškiau analizuoti naujųjų išeivių problemą išliks, būsime labai patenkinti, nes tikrai laikas visiems sužinoti, kas slepiasi po tais trečiosios bangos emigrantais.
Birštone, kur vyko lietuvių bendruomenių kraštų pirmininkų suvažiavimas, Jūs kritikavote Lietuvos žiniasklaidą, kuri mato tik vieną –blogąją-išeivijos dalį-tuos, kurie vagia,plėšia, žudo. O kokia yra ta didžioji naujų lietuvių emigrantų dalis?
Kokia ta didžioji naujų lietuvių emigrantų dalis, nežino niekas. Norvegijoje, bent jau mūsų lietuvių bendrijoje, didžioji dalis yra už norvegų ištekėjusių lietuvaičių, taip pat daug čia dirbančių medikų ,yra kompiuterių specialistų. Paskutiniais metais į Norvegiją plūstelėjo daugybė darbininkiškos profesijos atstovų. Puiku, kad žmonės šviesėja, ieško informacijos, ne vienas nori dirbti legaliai.
Neneigiu, yra ir tamsiųjų dėmių – nemažai lietuvių padaro Norvegijoje nusikaltimus, o šiais metais buvo tiesiog Lietuvos juodinimo vajus Norvegijos žiniasklaidoje. Lietuviai, suvažiavę į visko pertekusią Norvegiją, važinėja po kaimus, pasiima "ne ten padėtus daiktus", o Norvegijos kaimiečiai, iki šiol nelabai pratę rakinti durų ar automobilių, niršta ant ilgapirščių. Norvegijos lietuvių bendrija turėjo keletą kartų pasisakyti Norvegijos žiniasklaidoje, ragindama norvegus nespręsti apie visą tautą iš nusikaltusių lietuvaičių elgesio.
Žodžiu, nėra kažkokio vieno apibrėžimo naujųjų emigrantų bangai iš Lietuvos nusakyti. Visų likimai skirtingi, skirtingos ir jų atvykimo į užsienį priežastys.
Man asmeniškai nėra nieko keisto, kad žmonės, gyvenę už geležinės uždangos, kuriems išvažiuoti pasižiūrėti pasaulio prieš 15 metų buvo beveik neįmanoma, dabar puola važiuoti svetur. Vieni – kaip turistai, o tie, kurie turistauti už Lietuvoje uždirbtus pinigus neišgali, važiuoja duonos užsidirbti, geresnio gyvenimo sau ir vaikams ieškoti. Kartu ta srovė neša iš Lietuvos ir įvairiausio plauko šiukšles, nusikaltėlius.
Lietuvoje vieni sako, kad emigracija yra naudinga- nes žmonės užsidirbę pinigų, sugrįš mano, turtingesni taip pat ir įgyta patirtimi. Kiti mano, kad negrįš, nes nėra ko grįžti. O kaip Jūs manote? Ir kas, Jūsų nuomone, skatina žmones išvažiuoti iš Lietuvos?
Nežinau, ar naudinga, ar nenaudinga toji emigracija. Viena aišku – emigracija, o tiksliau migracija, dabar yra pasaulinis reiškinys, ir ji vyks. Lietuviai trauks į turtingesnes šalis, o į Lietuvą irgi atvažiuos dar neturtingesnių, nei Lietuva, šalių piliečiai. Tapusi pasaulio ir Europos sąjungos valstybe, Lietuva, be jokios abejonės, patirs visas šios narystės puses – gerąsias ir blogąsias. Nereikia to bijoti. Kodėl lietuvis Londono, Stavangerio ar Barselonos gatvėse yra gerai, o baltarusis, čečėnas ar irakietis Vilniuje ar Marijampolėje – blogai? Pasaulis kinta, žmonės važiuoja, įsikuria už Tėvynės ribų. Svarbu suprasti, kad tai šio laikmečio reiškinys, o ar liks žmogus lietuviu, apsprendžia ne šalis, kurioje jis gyvena, o jo paties noras. Aš asmeniškai, manau, kad bet kokia migracija – tik į gera, nes žmonės tikrai praturtės ir materialiai, ir patirtimi, supratimu apie gyvenimą.
Manau, kad net ir pasėdėję Norvegijos kalėjime, lietuviai dvasiškai praturtėja, pamato, kad kalėjimo tarnautojai ir kiti kaliniai bendrauja vienas su kitu nežemindami žmogiškojo orumo, ir šitaip išmoksta kitokio požiūrio į žmogų. Daugelis čia pirmą kartą pamato kompiuterį ar iš nuobodumo ir knygą perskaito. Kas blogo?
Kitas klausimas – ar lietuviai, išvykę į užsienį grįš. Pažįstu tokių, kurie grįžo, tačiau tai- tik nedidelė dalis. Žmonės juk kuriasi, pripranta, įsigyvena, apauga nekilnojamu turtu, daiktais. Kuo ilgiau gyveni kitoje šalyje, tuo labiau tvirtėja šaknys, čia laikančios. Manau, grįš į Lietuvą ne daugiau nei dešimtadalis išvykusiųjų.
Norvegijoje dauguma lietuvių– jaunesnio amžiaus žmonės, studentai ar neseniai sukūrę šeimas trisdešimtmečiai. Jų didžiausios pastangos dabar nukreiptos karjerai, darbui, materialinės gerovės kūrimui. Ir daugumai tai puikiai sekasi. Gražu žiūrėti, kai lietuviai Norvegijoje yra gerbiami specialistai, perkasi butus, namus prestižiniuose rajonuose, puikiai auklėja vaikus. Daugelis jų labai ilgisi Lietuvos, yra tikri patriotai ir ne vienas kartoja – senatvėje tikrai grįšiu į Lietuvą.
O kas žmones skatina išvykti – atsakymas vienas. Pirmiausia, žmonės Lietuvoje neturi darbo, todėl ir traukia jo ieškoti, duonos užsidirbti. O jei dirba Lietuvoj, tai tik nedidelis procentas žmonių už savo darbą gauna deramą atlyginimą, iš kurio gali oriai gyventi – turėti normalų būstą, tinkamai maitinti, aprengti ir aprūpinti vaikus, išvažiuoti paatostogauti su visa šeima. Jei net gydytojai, mokytojai ar žurnalistai neuždirba tiek, kad galėtų normaliai gyventi, ką jau ir bekalbėti apie nekvalifikuotus darbininkus, virėjas ar pardavėjas.
Esu kalbėjusi su moterimis, atvykusias į Norvegiją ir dirbančias čia nelabai kvalifikuotus darbus - auklėmis, indų plovėjomis ar valytojomis. "Jei Lietuvoje būčiau uždirbusi tiek, kiek čia, niekada nebūčiau išvažiavusi," – kartoja jos.
"Aš Lietuvoje paprasčiausiai nepragyvenau." – sakė man viena dviejų vaikų motina, dirbanti valgyklos darbininke Osle. – Vilniuje po 12 valandų per parą dirbau picerijoje, ir nelikdavo pinigų beveik niekam, kai sumokėdavau už butą. Čia man užtenka viskam, nors, žinoma, taupau"- džiaugėsi moteris.
Ko , Jūsų nuomone, labiausiai reikia lietuviams, kad išliktų lietuviais , ne tik šiandien, bet ir po keliasdešimt metų, gyvenant Norvegijoje, Airijoje ar Danijoje? Ir ko labiausiai trūksta-mokyklėlių vaikams, stovyklų jaunimui, organizacinių gebėjimų burtis į bendruomenes- o gal noro ir motyvacijos, gyvenant Norvegijoje, Ispanijoje ar Amerikoje, būti lietuviu?
Pirmiausia, žinoma, turi išlikti kalba, noras skaityti savo kalba knygas, spaudą, kalbėti, klausytis lietuviškų dainų, žiūrėti lietuviškus filmus, domėtis savo Tėvynės menininkais. Todėl mokyklėlės užsienyje, kad vaikai nepamirštų kalbos – labai svarbu. Tos mokyklėlės, kiek žinau, labai vargsta, neturi vadovėlių, gerų specialistų, patalpų, metodinės medžiagos. Dar ir vaikai į klases susirenka įvairiausio amžiaus, sunku palaikyti visų dėmesį, o kiti ir iš viso aptingsta sekmadienį važiuoti ilgą nuotolį, kad kokias dvi valandas mokytųsi. Be galo svarbu paruošti tinkamus, įdomius vadovėlius, kurie mokytų ne tik lietuvių kalbos gramatikos, bet ir Lietuvos geografijos, istorijos, kultūros, tradicijų, papročių. Idealu būtų, jei Lietuvos švietimo ministerijos specialistai pamatytų šį tikrai didžiulį poreikį ir išleistų vadovėlius, pratybų sąsiuvinius ir metodinę medžiagą užsienio lituanistinėms mokyklos. Be to, labai svarbu būtų skatinti tose mokyklose dirbančius žmones, organizuoti jiems kursus ar seminarus, kur jie galėtų susitikti, pasidalinti patirtimi, diskutuoti.
Taip pat labai svarbios būtų ir vaikų ir jaunimo stovyklos Lietuvoje. Mano vaikai, pavyzdžiui, išlaikė lietuvių kalbą tik vasaros stovyklų Lietuvoje dėka. Kai susitiko su bendraamžiais, pamatė, kad lietuviškai kalba ne tik mama, o ir dainuojamas repas, flirtuojama su merginomis, jiems kilo azartas nepamišti tos kalbos.
Manau, kad reikėtų kaip įmanoma skatinti išeivijos lietuvių jaunimo bendravimą, organizuoti ir remti jų suvažiavimus, renginius. Suvokimas, kad būti lietuviu reiškia priklausyti tautai, kuri gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kad kiekvienoje šalyje gali surasti saviškių – didžiulė jėga, galinti skatinti jų susidomėjimą Lietuva, bendradarbiavimą.
Nemanau, kad naujiesiems emigrantams trūktų organizacinių sugebėjimų burtis į lietuviškas bendruomenes. Nerūksta taip pat noro ir motyvacijos. Bet organizacijos nekuriamos tik išvykus iš Lietuvos. Neseniai išvykusieji į užsienį pereina kelias įsikūrimo fazes. Tik atvažiavę jie pirmiausia kaip išmano kabinasi už gyvenimo – mokosi kalbą, susipažįsta su kitos šalies visuomene, tvarka, žodžiu mokosi naujų žaidimo taisyklių. Tokie lietuviai labai dažnai kreipiasi ir į bendruomenes, nes patiria vadinamą emigracinę depresiją, ieško savų, draugų, ilgisi žmogiškųjų kontaktų, taip pat informacijos, kurią gali suteikti anksčiau atvykę. Tačiau kaip nors ženkliai prisidėti prie lietuviškos veiklos kol kas negali, nes trūksta laiko ir finansinių galimybių, jų pačių gyvenimas dar nėra sutvarkytas. Būtent tokių lietuvių, esančių toje pirmojoje fazėje yra dabar daugiausia tarp naujakurių.
Antroji fazė, trunkanti vėl kelis metus – tai gerbūvio kūrimas. Lietuvis susiranda geresnį darbą, pramoksta kalbą, kuria šeimą, perką butą, žodžiu – leidžia šaknis. Tai labai intensyvi ir sunki fazė, dažnam ir fiziškai nebelieka laiko lietuvybės puoselėjimui.
Tačiau patriotizmas niekur nedingsta. Pavyzdžiui mūsų Norvegijos LB aktyviausi nariai – apie 7-8 metus Norvegijoje gyvenantys lietuviai, kurie, susikūrę šiokį tokį gerbūvį grįžo prie lietuvybės, jiems ėmė rūpėti tautinis identitetas, norisi vaikus mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su tradicijomis, kultūra. Ir be to atsiranda daugiau laisvo laiko ir daugiau pinigų. Būtent tada jie pasijunta lietuviais, kurie gali ir nori kažką nuveikti savo šaliai. Todėl daugelyje šalių tik dabar prasideda naujųjų lietuviškų bendruomenių kūrimo banga. Lietuvos pareiga – kuo labiau remti šią iniciatyvą.
Sakoma, kad sunku surasti bendrą kalbą naujos ir prieškarinės emigracijos lietuviams. Ar sutinkate su tokia nuomone, jeigu taip, tai kaip manote, kokios priežastys trukdo susikalbėti? Ir kitas klausimas- ar naujieji emigrantai palaiko tarpusavio ryšius?
Norvegijoje tokios problemos nėra, nes Norvegija, kuri iki 1970-jų buvo labai neturtinga, netraukė čia kurtis lietuvių, todėl čia nėra ir senosios emigracijos atstovų. Tačiau galiu įsivaizduoti, kad tokių konfliktų esama kitose šalyse. Pirmiausia galbūt tai yra kartų problema, o antra – kitoks supratimas apie gyvenimą, kitos vertybės. Juk nieko nuostabaus, kapitalistinėje sistemoje daugelį metų gyvenantys lietuviai turi stipriai kitokį supratimą nei mes, gimę ir augę Sovietų Lietuvoje. Veikia ir tas pats jau minėtas buvimas kitoje kūrimosi užsienyje fazėje. Keliolika metų gyvenantis užsienyje lietuvis, turintis lėšų ir laisvo laiko gal ir piktinsis be galo uoliai į bet ką kimbančiu, labai godžiu, net įstatymus pažeidinėjančiu, nelegaliai dirbančiu ką tik atvykusiu tautiečiu. Tačiau laikui bėgant žmonės pradeda geriau suprasti vieni kitus. Tik nemalonu, kai seniau užsienyje gyvenantys lietuviai niekina ir užgauliai pravardžiuoja neseniai atvykusius. Bet tai iš dalies ir asmens vidaus kultūros reikalas.
Yra dalis lietuvių, kurie kratyte kratosi savo tautiečių, tačiau kartais daugiausiai apie tai tik šneka. Ne vieną girdėjau sakant, kad: "man lietuviai jau per gerklę lenda." Kai kurie remiasi savo neigiama patirtimi – apgavo, neįvykdė pažado, pavydi... Neseniai atvykę ir susipainioję nelabai gražiuose santykiuose su tautiečiais stengiasi kuriam laiku atsiriboti nuo jų. Tačiau praėjus keliems metams dažnam vėl atgimsta noras bendrauti. Dažnai tokie konfliktai vėlgi, ne tautos, o asmenybės bruožai, kurie ir apsprendžia tam tikrus kraštutinumus.
Ko naujieji emigrantai tikisi iš Lietuvos, ir ko Lietuva ir lietuvių tauta gali tikėtis iš paskutinio dešimtmečio emigracijos?
Visų pirma mes tikimės, kad mus laikys pilnateisiais Lietuvos piliečiais ir lietuviais, kad neprikaišios ir neklijuos kažkokių bendrų etikečių, kaip pvz. "meilės emigrantės" ar "ekonominiai pabėgėliai". Mūsų valia ir mūsų reikalas, kodėl ir kuriam laikui išvažiavome, kur gyvename. O tai, kad žmogus myli savo Tėvynę, nori burtis ir švęsti įvairias tautines ir valstybines šventes, domisi Lietuvos visuomeniniu gyvenimu, politika, menu yra didelė vertybė, kuri turi būti skatinama ir puoselėjama valstybiniu mastu.
Tos naujosios kartos emigrantai yra ir labai mokūs lietuviškos produkcijos vartotojai. Jie galės ir pirks ne tik lietuviškas dešras ar Utenos trikotažo ar ”Audimo” gaminius, bet ir lietuviškos muzikos CD, vaizdo juostas, DVD, knygas, spaudą, eisi į koncertus ar spektaklius, galiausiai kviesis Lietuvos meno kolektyvus ir pas save. Be to ne vienas, dirbantis užsienyje, finansiškai remia savo Lietuvoje likusią šeimą, pensininkus tėvus, finansuoja brolių ar seserų, kitų giminaičių mokslus. Jų dėka artimieji gali išvykti į užsienį, pamatyti pasaulio.
Lietuviai užsienyje yra Lietuvos atstovai, kurie, jei gražiai su meile kalbės apie savo šalį, pritrauks į ją daugybę užsieniečių - savo draugų ir pažįstamų. Jie būdami užsienyje galės bendromis pastangomis neigti kokias nors niekuo nepagrįstus šmeižtus prieš Lietuvą, skleisti informaciją, kurti teigiamą Lietuvos ir lietuvio pasaulyje įvaizdį, sudominti dalyvavimu įvairiausiuose bendradarbiavimo - verslo ar kultūros - projektuose. Tai didžiulis darbas, kurio neatliks nei LR atstovybės, nei po įvairiausiais šalis važinėdami pavieniai mūsų politikai ar kiti biurokratai.
Valstybės pareiga rasti užsienyje stiprias, lietuvybei pasišventusias asmenybes, remtis jų veikla, visokeriopai remti lietuviškų bendruomenių darbą. Šitaip elgiasi visos valstybės – remia savo tautiečius užsienyje, bendradarbiauja su valdžios institucijomis ne tik tiesiogiai, bet ir per įtakingus tose šalyse gyvenančius savo piliečius ar tų piliečių organizacijas.
Nors jau turbūt praėjo mada, kai keletą metų užsienyje pagyvenę lietuviai pabrėžtinai stengėsi kalbėti su svetimu akcentu, tačiau lietuviškoje žiniasklaidoje vis dar pilna pasakojimų apie lietuves, kurios ištekėjo už svetimšalio- skiepijamas toks lietuviškas Pelenės variantas. Namų šeimininkei, kuri išteka už svetimšalio, lengviau patekti į laikraščius, nei mokslininkei ar rašytojai. O kaip yra Norvegijoje, ir kitose Vakarų šalyse?
Aš anksčiau irgi juokaudavau, kad kai kurių į užsienį išvykusių lietuvių pirmoji užsienio kalbos mokymosi fazė būdavo tokia :" Užsienietiškai dar nemoka, bet lietuviškai su akcentu jau kalba".
Dažna nelabai aukšto išsilavinimo ir problemų Lietuvoje turinti lietuvaitė išsigelbėjimą mato santuokoje su užsieniečiu. Tikros informacijos apie realybę užsienyje tokia dažniausiai neturi, o ir nieko žinoti nenori. Pakanka vilties, kad viskas bus gerai, jei ištekės. O žiniasklaida labai greitai suprato, kad tokios pasakos apie praturtėjusią ir laimę užsienyje suradusią pelenę yra labai gera prekė. Juk pardavinėdami viltį – ar tai būtų kremas nuo raukšlių, ar aparatas šlaunų apimčiai mažinti - daugelis kraunasi turtus. Taip ir šiuo atveju. Gaila tik, kad ne viena šitaip ištekėjusi nusivildavo.
Norvegijoje yra daug lietuvių moterų, nes čia, šalyje, kurioje skatinamas lygiateisiškumas tarp moterų ir vyrų, moterims sudaromos visos sąlygos dirbti ir tobulėti. Dauguma lietuvaičių nepraleido šios progos, nesitenkino namų šeimininkės vieta. Nors sąlygos buvo dvigubai ar net trigubai sunkesnės, nei norvegėms – paslėpta diskriminacija egzistuoja ir čia - jos žaibiškai darė karjerą, išmokdavo kalbą per kelerius metus, sumaniai tvarkėsi gyvenimą. Tai moterys, kuriomis negali nesigėrėti, kurios daro didžiulę garbę Lietuvai – menininkė Enrika Wurtz, choro vadovė Vesta Zabulionienė, mokslininkė gydytoja Jolanta Roessink, mokslininkė ir darbo medicinos specialistė Migle Gamperienė . Apie jas ne kartą rašė Norvegijos spauda, ir dažniausiai žurnalistų visiškai nedomindavo, kas jų vyrai.
Norvegijoje nepopuliaru būti žymia, vien dėl to, kad ištekėjai už kokio žymesnio ar turtingesnio vyro. Moterys paprastai stengiasi įprasminti savo gyvenimą kitais darbais, ne vien būdamos namų šeimininkėmis ir aptarnaudamos vyrą.
Puslapis geriausiai matomas su
Microsoft Internet Explorer naršykle
Grįžti į nuorodą
Į puslapio pradžią