Tris mėnesius Norvegijos ūkininkui dirbęs lietuvis A. B. išvyko į Lietuvą be uždirbtų pinigų.

 

Lietuvis A.B., iš išsilavinimo statybininkas, turėjo svajonę – išvykti į užsienį ir užsidirbti daug pinigų. Per pažįstamų pažįstamus jis susižinojo apie galimybę dirbti pas ūkininką Norvegijoje. Pasiskolinęs virš 2 000 litų kelionei, lietuvis išvyko į Norvegiją.

 

Ringebu vietovėje pas ūkininką Simeną Kolstadą įsidarbinęs 36-erių metų lietuvis pradžioje kirto mišką. Lietuvis dirbo legaliai, nes jo pase yra įdėtas leidimo dirbti Norvegijoje spaudas. Norint gautį šį leidimą, darbdavys turi užpildyti įdarbinimo paraišką. Vėliau turėtų būti pasirašytas ir darbo sutartis, kurioje nurodoma, kiek darbdavys mokės algos ir kitos darbo sąlygos.

 

Tokia  sutartis nebuvo pasirašyta. Vietoj to lietuvis su darbdaviu žodžiu susitarė, kad bus mokama po 85,- kronas (apie 40 lt.) už kiekvieną kubinį metrą supjauto miško. Lietuvis į dieną supjaudavo apie 6 kubinius metrus, daugiau, sako jis pats, padaryti fiziškai neįmanoma.

 

 Jau patį pirmąjį mėnesį, kai lietuvis prašė darbdavį pasirašyti darbo sutartį, darbdavys sutiko. Tačiau kai darbdavys šį dokumentą atsinešė, jame lietuvis išvydo už visą būsimąjį trijų mėnesių darbo laikotarpį įrašytą užmokestį – 3000 kronų (apie 1350 lt.) sumą. Tokią sutartį lietuvis pasirašyti atsisakė. Jis net pasakė darbdaviui, kad kreipsis į policiją. Tačiau vėliau gerai apgalvojęs situaciją, nusprendė pasilikti ir atidirbti numatytus 3 mėnesius. Juk pinigų šiai kelionei buvo pasiskolinęs, todėl reikėjo uždirbti pinigų bent jau skolai atiduoti. Tada Kolstado ūkyje dirbo dar du lietuviai. Kadangi jie dirbo nelegaliai, šeimininkas labai baiminosi policijos ir net davė instrukcijas tiems dviems nelegalams atvykus policijai slėptis.

 

Tačiau kiti du lietuviai, neišlaikę įtampos, o be to supratę, kad pas šį darbdavį darbo ir gyvenimo sąlygos yra labai prastos, o ir didelių pinigų neuždirbsi, patys išvyko iš ūkio. Darbo leidimą turėjęs A.B. liko dirbti.

 

Atidirbęs iki balandžio 30 jis pareiškė norą darbą užbaigti ir norėjo gauti užmokestį. Darbdavys, kadangi reikiamas miško ruožas buvo iškirstas, nenorėjo paleisti darbininko ir pasiūlė jam darbą prie kiaulių. Tačiau lietuvis atsisakė ir paprašė darbdavį sumokėti jam už 3-ų mėnesių darbą ir atiduoti pasą. Pasą, pasakoja lietuvis, ūkininkas iš jo buvo paėmęs tik jam atvykus į ūkį ir kažkur paslėpęs.

 

Norvegas atsisakė sumokėti ir nenorėjo atiduoti paso. Penktadienį (kovo 31-ą), įsiliepsnojo konfliktas. Lietuvis, supratęs kad geruoju nei paso, nei užmokesčio neatgaus, ryžosi kreiptis į Lietuvos Ambasadą Osle. Į konfliktą įsijungus Ambasados darbuotojams pasas lietuviui buvo atiduotas. Simenas Kolstadas pasakė Ambasados darbuotojams, kad buvo pamiršęs, jog tą pasą kažkur turi. Iš tikrųjų asmens dokumento  - paso- iš žmogaus negalima atimti jokiu atveju, teigė LR Ambasados darbuotojai, nes pasas (ten taip ir parašyta) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

 

Susinervinęs darbdavys atnešė pasą, tačiau nepadavė jo į rankas lietuviui, o įkišo jį į jo jau susidėtą kelionei krepšį, įsimetė lietuvio bagažą į mašiną ir išvežė mantą į autobusų stotį, kur išsviedė ją tiesiog ant gatvės. Lietuvis į stotį turėjo kulniuoti pėsčias ir rado savo bagažą gatvėje. Pinigų autobuso bilietui jis neturėjo "Turėjau parduoti keletą daiktų, kad galėčiau nusipirkti autobuso bilietą, - pasakoja lietuvis LR,- ir nuvažiavau į  Lillehamerį, kur yra artimiausia policijos nuovada. Ten nuėjau tiesiai į policiją, ir buvau atvežtas į Oslą, į Lietuvos Ambasadą."

 

Ambasados darbuotojai su pasibaisėjimu išklausė lietuvio pasakojimą. Jis buvo nevalgęs, nemiegojęs, nesiprausęs ir labai suvargęs. Ambasados darbuotojams ir žurnalistams (apie įvykį parašė didžiausias Norvegijos dienraštis Aftenposten) lietuvis pasakojo  apie darbo ir gyvenimo sąlygas Simeno Kolstado ūkyje.

 

Jis sakė, kad pradžioje buvo sutarta, jog darbdavys parūpins maisto, vietą kur miegoti ir darbo rūbus bei įrankius. Kai jis gruodžio mėnesį pradėjo darbą, ūkininkas išdavė jam darbinę avalynę - guminius batus. Jie buvo lietuviui per maži. Tačiau kitos avalynės jis negavo. Per šalčius dirbdamas su per mažais guminiais lietuvis nušalo kojas, jos pradėjo tinti, skaudėjo ir buvo sunku vaikščioti. Tačiau ūkininkas nekreipė dėmesio į lietuvio skundus, sakydamas, kad jis gali sirgti naktimis, o dienomis reikia dirbti.

 

Ūkininkas teigia, kad jo ūkyje gyvenimo sąlygos darbininkams yra neblogos, triskart per dieną jie būdavo maitinami.

 

Tačiau A. B. pasakoja, kad ūkininkas pjaudavo sergančias kiaules o paskui tą pūliuotą mėsą duodavo savo darbininkams. Nuo šitokio maisto būdavo bloga, sutrikdavo virškinimas, jis ne kartą buvo apsinuodijęs, vėmė. Todėl ilgainiui mėsą iš viso nustojo valgyti. "Paskui,"- sako jis, "valgydavau sužiedėjusią duoną, kuria ūkininkas šėrė kiaules". Tai buvo geriau, negu sugedęs darbdavio tiekimas maistas.

 

Nežiūrint šių baisių aplinkybių lietuvis liko dirbti, nes vis tikėjosi uždirbti pinigų.

Tačiau net ir įsikišus policijai bei LR Ambasadai pinigų lietuviui ūkininkas nesumokėjo.

 

Lietuvis turi raštu kreiptis į darbdavį ir reikalauti jo sumokėti už atliktą darbą. Tokį laišką parašyti jam padėjo LR Ambasados darbuotojai. Kopijos nusiųsto Darbo inspekcijai ir policijai.  Ambasados darbuotojų apskaičiavimu ūkininkas skolingas lietuviui apie 40 000 kronų (apie 18 000 litų) skaičiuojant mažiausią Norvegijoje algą – 85 kronas (apie 40 lt) į valandą.

 

Gjoviko darbo inspekcijos inspektorius Hokonas Willerudas sako, jog šis ūkininkas Simenas Kolstadas jau keletą kartų buvo patekęs į darbo inspekcijos akiratį. Inspektoriaus manymu, ūkininkas Kolstadas grubiai pažeidžia taisykles. "Darbo sąlygos visiems darbuotojams Norvegijoje – ar jie užsieniečiai ar norvegai – turi būti vienodos. Mes dabar priėmėme atitinkamas taisykles, kurios nurodo kokios turi būti darbininkams, dirbantiems ūkiuose, sudarytos gyvenimo sąlygos. Juk negali ūkininkas gyventi ištaigingame name su keliomis voniomis, o 20 darbininkų – barakuose ir naudotis vienu dušu ir vienu tualetu, kaip yra kai kuriuose ūkiuose. Norvegijos standartas yra vienas, ir ūkininkai privalo jį išlaikyti ir savo darbininkams." - sako inspektorius.

 

Šis inspektorius jau anksčiau lankėsi Kolstado ūkyje, tuomet dėl nelaimingo atsitikimo kitam lietuviui darbo metu. Inspektorius pasakoja, kad tai buvo siaubingai netvarkinga vieta. "Šalia tvarto drybsojo kelios padvėsusios kiaulės,"- sako inspektorius. Jis išreiškia susirūpinimą tais užsieniečiais, kurie patenka dirbti pas Simeną Kolstadą. Šis ūkininkas inspektoriaus manymu, išviso negali būti darbdaviu, nes sąlygos jo ūkyje yra netinkamos.

 

Pats darbdavys Simenas Kolstadas neneigia, kad tarp jo ir jam dirbusio lietuvio A.B. įvyko konfliktas. Tačiau jis turi kitokį įvykių paaiškinimą. "Lietuvis,"- sako ūkininkas, -"dirbo labai blogai, labai daug rūkė ir tiesiog sėdėjo be darbo." Darbdavys teigia, kad norėjo lietuviui sumokėti tam tikrą sumą jau penktadienį, tačiau jis, tikriausiai įsitikinęs kad mokama per mažai, taip supyko, kad išėjo iš patalpos nesulaukęs užmokesčio .

 

Lietuvis sako, kad darbdavys jam už trijų mėnesių darbą bandė įduoti 2000 kronų (apie 900 litų), todėl šių pinigų jis neėmė, suprasdamas, kad tai gerokai per maža suma už trijų mėnesių miško kirtimo darbus.

 

Ūkininkas taip pat teigia, kad lietuvis sugadino jo pjūklus ir kitą įrangą, nes visiškai nemokėjo jais naudotis. " Aš negausiu"- sako Kolstadas, - "nei penkių iorių už tą jo supjautą medieną, medis sugadintas. Tai kodėl aš jam turiu mokėti? Be to, "- teigia ūkininkas,-" jis labai rūkė, aš jam pirkdavau po du pakelius į dieną. O tai – nemaži pinigai."

 

Kolstadas sako, kad lietuviai pas jį  dirba jau nebe pirmus metus, tačiau jokių problemų ar nesusipratimų jis su savo darbininkais anksčiau niekuomet neturėjo.

 

Darbo inspektorius H. Willerudas  teigia, kad pagal galiojančias taisykles kiekvienas darbdavys, priimdamas darbininką, turi arba būti įsitikinęs, kad šis moka naudotis reikiama įranga, arba jį apmokyti. "Jei tai nebuvo padaryta ,"- sako darbo inspektorius, - "tai darbdavio, o ne darbuotojo kaltė."

 

Darbo inspektorius sako, kad jų tarnybos pareiga užtikrinti visiems dirbantiems Norvegijoje vienodas darbo sąlygas. Jis labai džiaugiasi kad apie šią jau seniai egzistuojančią  problemą ima rašyti žiniasklaida. "Labai dažnai Norvegijos ūkininkai sąžiningai moka savo darbininkams, stengiasi sudaryti jiems kuo geresnes darbo sąlygas. Tačiau pasitaiko ir nesąžiningų darbdavių, su tokiais kovosime visomis išgalėmis, - sako inspektorius.

 

Daina Bogdanienė

2004.05.06.