NAUJŲ LIETUVIŲ BENDRUOMENIŲ VAKARŲ VALSTYBĖSE KŪRIMAS 1991-2005 METAIS
TEIGIAMA PATIRTIS IR SUNKUMAI
Daina Bogdanienė
Šio pranešimo tikslas yra iš vidaus, t.y. lietuvių bendruomenių aktyvistų akimis apibendrintai pažvelgti į lietuvių, emigravusių po 1991-ųjų, situaciją, norą, sugebėjimą ir pastangas išlaikyti lietuviškumą. Bus aptarti svarbiausi skirtumai tarp senųjų ir neseniai atvykusių lietuvių tautinių bendruomenių, naujųjų lietuvių bendruomenių ypatumai ir sunkumai. Galiausiai bus paminėta Lietuvos Respublikos vyriausybės bendradarbiavimo su užsienio lietuvių bendruomenėmis svarba, ypač keliant jų prestižą užsienio šalyse ir lietuvių, gyvenančių užsienyje, tarpe.
Išvarymas iš rojaus ir sunkios "rojaus" paieškos
Nuo pat žmonijos pradžios tremtis yra anti-vieta, vieta su neigiamu ženklu. Juk pirmieji emigrantai buvo išvarytieji iš rojaus Ieva ir Adomas. Bet kokiu atveju emigracija yra didžiulis stresas, ji reikalauja iš individo ar šeimos be galo daug jėgų ir pastangų naujojoje šalyje. Tam tikra prasme tai - socialinė savižudybė, o vėliau, geriausiu atveju – atgimimas jau naujomis sąlygomis, prisitaikant prie naujos šalies ir išlaikant tautines vertybes ir ryšius, tampant dviejų šalių gyventoju. Tačiau ne visuomet tai pavyksta, šitas virsmas yra paženklintas nusivylimu, depresijomis, ilgu ir kankinančiu savo vietos ieškojimu, savo, kaip "svetimo" naujoje šalyje suvokimu, nemeile ir Lietuvai, ir naujajai šaliai.
Paskutiniu metu išvykusieji ir išvykstantys iš Lietuvos paprastai nesuvokia savęs kaip tremtinių. Jų supratimu jie važiuoja į "rojų", kur turės daug geresnį gyvenimą. Tačiau daugelis, ypatingai išvykę nepasiruošę, to rojaus taip niekada ir neatranda.
Po 1991-ųjų išvykę į užsienį lietuviai išgyvena kelias fazes. Tik atvažiavę jie pirmiausia kaip išmano kabinasi už gyvenimo – mokosi kalbą, susipažįsta su kitos šalies visuomene, tvarka, žodžiu mokosi naujų žaidimo taisyklių. Jie kreipiasi ir į bendruomenes, nes patiria vadinamą emigracinę depresiją, ieško savų, draugų, ilgisi žmogiškųjų kontaktų, taip pat informacijos. Tačiau kaip nors ženkliai prisidėti prie lietuviškos veiklos kol kas negali, nes jų pačių gyvenimas dar nėra sutvarkytas. Būtent tokių lietuvių, esančių toje pirmojoje fazėje dabar yra daugiausia tarp išvykusiųjų.
Antroji fazė, trunkanti vėl kelis metus – tai gerbūvio kūrimas. Lietuvis susiranda geresnį darbą, pramoksta kalbą, kuria ar atsiveža iš Lietuvos šeimą, perką būstą, žodžiu – leidžia šaknis. Tai labai intensyvi ir sunki fazė, dažnam ir fiziškai nebelieka laiko lietuvybės puoselėjimui.
Sukūrus materialinį pagrindą (o tam prireikia 7-10 metų), daugelis grįžta prie lietuvybės, jiems ima rūpėti tautinis identitetas, norisi vaikus mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su tradicijomis, kultūra. Be to atsiranda daugiau laisvo laiko ir daugiau pinigų, noras užsiimti visuomenine veikla, suteikti savo gyvenimui aukštesnę prasmę. Būtent tada atgimsta patriotizmas, ima rūpėti Lietuva. Žmonės pasijunta lietuviais, kurie gali ir nori kažką nuveikti savo šaliai.
Dvigubas gyvenimas
Kalbėjau apie žmones, išvykusius iš Lietuvos apgalvotai ir planuotai. Tačiau yra dar viena grupė – ir labai didelė - paliekančių Lietuvą ilgesniam ar trumpesniam laikui. Tai žmonės, gyvenantys slaptąjį gyvenimą. Tai tie, kurie dirba arba labai nutolusį nuo savo turėtos Lietuvoje specialybės darbą, arba užsiima veikla, kurią slepia nuo savo Lietuvoje likusiųjų artimųjų, nes ji nelegali, negarbinga, neatitinka žmogaus ambicijų . Jei Lietuvoje tokių dalykų nuslėpti nebūtų pavykę, tai užsienyje gali ištirpti ir niekieno neatpažintas vienokiu ar kitokiu būdu uždirbti pinigus, ir grįžęs į Lietuvą pasakoti nebūtas istorijas apie modelio darbą, pelnantį pasakiškus pinigus, arba savo įkurtą firmą. Tokie žmonės, pirmiausia, yra dezinformacijos šaltinis savo miestų ar kaimų gyventojams, kuriantys nerealų užsienio ir praturtėjimo jame paveikslą, skatinantys be pasiruošimo važiuoti ir kitus. Tuo pačiu jie didina piliečių, kuriančių neigiamą Lietuvos įvaizdį pasaulyje, skaičių.
Kadangi reali informacija kol kas sunkiai prieinama, būtent tokie žmonės ne tik turi savų problemų, bet ir įtraukia į problemų ratą kitus lietuvius. Jie į bendruomenes ateina labai retai, nes bijo būti atpažinti, kad jų melas nebūtų išaiškintas. Dėl tos pačios priežasties jie nebendrauja ir su oficialiomis institucijos, arba geriausiu atveju – bendrauja tik būtinybės verčiami (kai reikia gauti pažymą, keisti pasą ir pan.). Visą informaciją tokie žmonės dažniausiai gauna "džiunglių telegrafu", ji iškreipta, dažniausiai neteisinga. Toks žmogus iš esmės pats sau užkerta kelią į integraciją toje visuomenėje, kurioje yra, galimybę gauti teisingą informaciją ir ilgam laikui lieka"už borto", už bet kokios visuomeninės sistemos ribų. Susidaro užburtas ratas, ir tokie atvejai išryškėja tik atsitikus nelaimei, sunkiai susirgus ir pan. Tokie žmonės dažnai jaučia didžiulį kaltės, gėdos ir netikrumo, baimės jausmus, jiems reikalinga parama. Bet dėl savanoriškos izoliacijos į lietuviškas bendruomenes, kaip minėta, jie neateina.
Vis tiek socialinis bendravimas reikalingas ir jiems. Jie kuria savo sociumą bendraudami su rusakalbiais imigrantais, dažnai dalyvauja rusų bendruomenių veikloje.
Reikia pripažinti, kad dvigubas gyvenimas – labai išplitęs lietuvių gyvenimo fenomenas. Čia (užsienyje) būsiu beteisis samdinys, vagis, prostitutė (vis tiek niekas nesužinos) o ten (Lietuvoje) – turtuolis, besimėtantis pinigais, kuriam visi pavydės. Vis tik tokiems žmonėms irgi labai reikalinga pagalba, ir reikėtų paieškoti būdų, kaip juos pritraukti į lietuviškas bendruomenes, suteikti informaciją, padėti integruotis ir susitvarkyti gyvenimą.
Lietuvių bendruomenės – senosios ir naujosios
Jei palygintume senuosius emigrantus ir emigravusius po 1991-ųjų, pamatytume kelis esminius skirtumus.
Karo ir pokario emigrantai – priverstiniai emigrantai, kurie labai skaudžiai ilgėjosi Lietuvos ir todėl lietuvybės palaikymas buvo jų svarbiausia užduotimi užsienyje, ketinant grįžti į Tėvynę, kai tik tam bus sąlygos.
Dabartinių emigrantų pagrindinis tikslas – geresnio gyvenimo siekimas. Tautiškumo ir lietuvybės išlaikymo idėjos dabartiniams emigrantams nėra ypač aktualios.
Bėgusieji nuo tremties ir karo dažnai atsidurdavo visi kartu pabėgėlių stovyklose. Tokiu būdu jie privestinai apsigyvendavo jau tam tikrą struktūrą turinčiose bendruomenėse, persiveždavo ten ir savo "mažąją Lietuvą", kur galėdavo imtis savo Lietuvoje paliktų pareigų – mokytojo, dvasininko, žurnalisto, leidėjo ir pan, galėdavo iš karto save šioje veikloje įprasminti. Juos vienijo nostalgija Lietuvai, didžiulis troškimas ir tikėjimas, kad jau neužilgo bus galima grįžti į Tėvynę ir ten tęsti tikrą gyvenimą. Būtis užsienyje buvo suvokiama kaip laikina, netikra. Vėliau, net ir išvykus iš pabėgėlių stovyklų ir ėmus kurtis įvairiose šalyse, ten susiformavę ryšiai ir lietuviška veikla nenutrūko, tą darbą kurstė noras padėti Lietuvai ir visų pastangomis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Be to, kontaktai su okupuota Lietuva buvo labai riboti, o būtent tai ir skatino lietuviškumą ir patriotizmą.
Išvykusiųjų po 1991-ųjų situacija yra kitokia. Jie važiuoja chaotiškai, pavieniui, dažnai jokių lietuviškųjų struktūrų (bendruomenių ar organizacijų) naujojoje šalyje nėra, o jei ir yra, naujai atvykusieji į jas neina. Iš dalies dėl to, kad kiekvienas turi tam tikrą kaltės (išdavusių Lietuvą, palikusių ją) jausmą. Šis jausmas buvo palaikomas žiniasklaidos, valstybinių institucijų, o ir senbuvių lietuvių naujojoje šalyje. Dažnas atvykėlis buvo pasitinkamas su klausimu ar teigimu:" Juk Lietuva nepriklausoma, kodėl tu išvažiuoji, kodėl nelikai ten ir nedirbai Tėvynės labui?"
Dar viena nenorinčių į bendruomenes jungtis priežastis ta, kad su šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis (TV, internetu) daugelis palaiko nuolatinį individualų ryšį su Lietuva, nejaučia tokio didelio atotrūkio ar atskyrimo nuo Lietuvos, kurį jausdavo senosios emigracijos kartos.
Senųjų ir naujųjų emigrantų konfliktas
Virš 50-imties metų veikiančios senosios lietuviškos bendruomenės turi nusistovėjusią organizacijos struktūrą, administracijos aparatą, tradicijas, daug narių, o per aukštas pareigas užimančius narius – ir įtaką tose šalyse, kuriose yra, o taip pat ir pinigus. Šios bendruomenės siekia ir turi įtaką Lietuvoje, vadovauja įvairiems pagalbos Lietuvai projektams, rėmimo fondams ir pan.
Dažniausiai tokiose jau senose lietuvių bendruomenėse vadovauja seni ir įtakingi jų nariai, tos bendruomenės puoselėja lietuvišką tautiškumą, jų veikloje ir ideologijoje žymūs lietuvių tautos apsaugojimo ir atsiribojimo nuo visokių įtakų, išlaikymo tautiškai švaria, tendencijos, pvz. raginama kurti tik lietuviškas šeimas, garbinamas lietuviškas folkloras, neigiamos šiuolaikinės moderniosios lietuvių kultūros ir meno apraiškos. Tokie metodai šiuolaikinio pasaulio kontekste yra pasenę.
Labai greitai pasimatė tikrai nemažas konfliktas tarp senbuvių lietuviškose bendruomenėse, ir naujai atvykusių. Senoji emigracija neretai priešiškai žiūrėdavo į naujuosius emigrantus, laikydama juos ekonominiais pabėgėliais, gero gyvenimo ieškotojais. Tokios nuomonės būdavo išsakomos ir garsiai. Tarp šių dviejų emigrantų sluoksnių susiformavo tam tikras antagonizmas, kilo konfliktinės situacijos. Senoji emigracija, turėdama savo rankose valdžią ir pinigus, siekdavo įtraukti naujuosius į savo organizaciją, bet mainais reikalaudavo paklusti jų peršamoms taisyklėms ir ideologijai, pasenusiam požiūriui į tautiškumą, kitos tautybės ar rasės žmones, į Lietuvos kultūrą. Tai atstumdavo naujai atvažiavusius, ir naujakurių tarpe formavosi neigiama nuomonė apie Užsienio lietuvių bendruomenes apskritai.
Taigi iš vienos pusės senosios emigrantų organizacijos yra turtingesnės ir galingesnės, tačiau viduje jos buvo draskomos vidinių konfliktų, ne visos sugebėdavo suderinti savo veiklą visiems priimtina linkme, priimti naujoves, įsileisti jaunus, naujai atvykusius žmones į valdybas. Tai kuriam laikui sustabdė tų bendruomenių didėjimą, kitimą, užkirto kelią naujų ir jaunų lyderių ugdymui ir teigiamos patirties perdavimui ir perėmimui.
Naujų bendruomenių kūrimas
Kita grupė - tai lietuvių organizacijos, kuriose senosios emigracijos iš viso nėra arba jos įtaka labai nežymi. Šiai grupei priklauso Norvegijos, Danijos, Švedijos, Olandijos, Belgijos, Airijos, Ispanijos, Graikijos LB . Jas vienijantis bruožas yra tai, kad organizaciją, jos struktūrą, tradicijas, veiklos kryptis reikia kurti neturint jokio pagrindo, tuščioje vietoje. Taip pat nėra nei daug pinigų, nei įtakingų narių. Tokioje situacijoje nemaža ir pliusų – pilna laisvė reikštis visų iniciatyvoms, veiklos kol kas nevaržo biurokratinės užkardos, tačiau ją, žinoma, riboja pinigų stoka. Tačiau procesas kartais yra sunkus ir ilgas, nes nėra nei tradicijų, nei iš ko pasimokyti, pasisemti patirties.
Kaip jau minėta, vykimas į užsienį nuo 1991-ųjų vyksta chaotiškai, lietuviai susitinka atsitiktinai, o bet kokių organizacijų kūrimas prasidėdavo tik atsiradus jau ekonomiškai ir socialiai sutvirtėjusiems pavieniams aktyvistams. Iš esmės, naujųjų lietuviškų bendruomenių veikla ypatingai priklauso nuo pavienių entuziastų darbo. Jie dažnai susiduria su įvairiausiais sunkumais. Didžiulę įtaką šioje veikloje turi LR Ambasados. Juk dažniausiai kaip tik Ambasadų iniciatyva organizuojami pirmieji renginiai lietuviams, o po kurio laiko išryškėja potencialūs organizacijų įkūrėjai ir veikėjai, o lietuviai, gavę postūmį, ima organizuotis savarankiškai.
Ką tik įsikūrusių lietuvių bendruomenių veiklą riboja finansų ir patalpų stygius. Taip pat – nemokėjimas, nežinojimas, kaip kurti organizaciją, kokią pagrindinę veiklą vystyti. Dažnai aktyvistai net nežinodavo, kur tokių dalykų pasiklausti, į ką kreiptis paramos. Kaip surašyti įstatus, posėdžių protokolus, referatus, rinkti valdybą, kaip ir kur saugoti įvairiausią dokumentaciją? Kaip registruoti organizaciją, kaip susiekti su oficialiomis institucijomis buvimo šalyje? Tokie paprasti klausimai tampa neįveikiamomis kliūtimis. Žinoma, vis tik padaroma būdavo daug, nes kai kurie žmonės labai aktyviai ir neatlyginamai dirba, tačiau dažnai yra "išradinėjamas dviratis", nes šitą – bendruomenių kūrimo - procesą tikrai galima ir supaprastinti ir pagreitinti.
Be jau minėtų finansų, patirties ir patalpų stokos, naujosios bendruomenės dažnai susiduria su problema, kai visą veiklą organizuoja tik grupelė žmonių, į didžiulėmis pastangomis suorganizuotus renginius susirenka iki kelių šimtų lietuvių, o aktyviau dirbti, padėti organizuoti, finansiškai remti ir ieškoti rėmėjų niekas nenori. Nenori taip pat ir stoti į bendruomenę. Kaip argumentai aktyviai nedalyvauti veikloje, pateikiami tokie teiginiai :"Siųskite man visą informaciją, jei patiks ką organizuojate, į renginį ateisiu, o nariu būti nenoriu, man nepatinka jokios organizacijos, jau turėjome komjaunimą ir komunistų partiją, man bloga nuo žodžio suvažiavimas, susirinkimas, posėdis, ir pan."
Yra tam tikra lietuvių grupė, kurių pagrindinis tikslas – izoliuotis nuo lietuvių, kaip galima greičiau integruotis į naują šalį, tapti užsieniečiu. Tai žmonės, kurie atvyko dėl vienokių ar kitokių priežasčių įpykę ant Lietuvos, ir savo nepasitenkinimą reiškia visišku lietuvybės neigimu. Tokie dažnai iš tolo stebi lietuviškų bendruomenių veiklą, kaišioja pagalius į ratus.
Bendruomenių bendradarbiavimas ir PLB vaidmuo
Įsikūrusios bendruomenės, kurios susisiekia su Pasaulio Lietuvių Bendruomene ir atvyksta į jos suvažiavimus, gauna ten labai teigiamų impulsų, daug gerų patarimų. PLB remia naujų bendruomenių kūrimą, deja, dažnai dėl atstumo ir reikiamo kontakto nebuvimo pačioje pradžioje šis procesas stringa. PLB suvažiavimuose sužinomos pagrindinės lietuviškų bendruomenių veiklos gairės. Dalijamasis patirtimi suvažiavimų metu duoda labai daug informacijos naujai įsikūrusioms bendruomenėms. Tačiau vien PLB pagalbos vis ik nepakanka.
Grįžę iš suvažiavimo, kupini naujų idėjų ir minčių bendruomenių pirmininkai vėl patenka į savo buvimo šalies realybę, pasijunta vieni, dirbdami kartais tikrai nepakeliamai sunkų darbą, ypač jei jų veiklos neremia LR Ambasados.
Lietuvio savigarba
Čia norėčiau paliesti skaudžią problemą, kurią žino visi lietuvių bendruomenių aktyvistai.
Kas skatina pačius lietuvius tikėti, kad kalbėti lietuviškai o ir iš viso būti lietuviu yra geriausiu atveju – negerai, o blogiausiu – gėda? Esu sutikusi daugybę lietuvių, kurie būdami užsienyje vengia kalbėti lietuviškai, geriau pasirinkdami silpnai mokamą užsienio kalbą, ir slepia savo tautybę. To priežastis tikriausiai yra prastas įvaizdis ir labai neigiamas savo Tėvynės vertinimas, o tuo pačiu – nepilnavertiškas savo asmenybės ir savo tautinio identiteto suvokimas. Šis jausmas daugeliui yra įkvėptas žiniasklaidos, rašančios apie užsienyje siautėjančius lietuvius žmogžudžius, plėšikus, vagis ir prostitutes. Tai taip pat ir nepakankamo pilietinio ugdymo Lietuvoje pasekmė.
Informacija – raktas į abipusį kontaktą
Žiniasklaida, anksčiau smerkusi paliekančius Lietuvą, dabar nukrypo į kitą kraštutinumą. Laikraščiai, žurnalai ir TV programos pilnos istorijų, kaip ką tik išvažiavę iš Lietuvos į užsienį patyrė neregėtą sėkmę. Tai istorijos dažniausiai papasakotos pačių žmonių, jų faktai niekur netikrinami. Jos tikrai nekuria realaus vaizdo apie gyvenimą užsienyje, toliau palaiko mitą, kad ten kiekvienas tuoj pat praturtės, išgarsės. Realios informacijos, kas laukia išvykus į tą ar kitą šalį gauti, deja, beveik neįmanoma
Žmonių informavimo apie padėtį, kuri laukia atvykusio į užsienio šalį turėtų perimti valdžios institucijos su lietuvių bendruomenių pagalba. Kai Lietuvos vyriausybė rimtai žvelgs į gyventojų emigraciją, žmonės bus informuoti, suvoks savo teises, savos valstybės paramą net jiems būnant užsienyje, santykis su Lietuva bus tikrai geresnis. Jei Lietuvos valstybė gerbtų lietuvių pasirinkimą išvažiuoti, oficialiais kanalais suteiktų jiems informaciją apie galimybes, taisykles, įstatymus juos priėmusioje šalyje, ryšys su Lietuva stiprėtų. Dabar dar dažniausiai žmogus paliekamas pats kapanotis iškilusiosiose problemose, kartu dar piktdžiugiškai kikenant, kai jam nesiseka. Toks požiūris neugdo lojalaus Lietuvos piliečio.
Norint, kad Lietuvos piliečiai esantys užsienyje būtų ir liktų Lietuvos piliečiais, jie turi jausti nuolatinę globą, paramą, palaikymą. Kaip išlaikyti, ir net atstatyti piliečių pagarbą ir solidarumą su savo Tėvyne Lietuva ? Ne atstumiant juos, paliekant patiems spręsti savo sunkias darbo, kūrimosi, gyvenimo užsienyje problemas, susivokti painiuose ir LR, ir jų buvimo šalių įstatymuose, o padedant, palaikant.
Surinkusi tam tikrą informaciją, įsitikinau, kad daugeliui naujųjų emigrantų ypatingai reikalinga informacija. Jie ne tiek nori kultūrinių renginių, kiek sužinoti, kaip mokėti mokesčius, kaip teisingai su darbdaviu pasirašyti darbo sutartį, žodžiu sužinoti savo teises. Šviečiant žmones, informuojant apie jų teises ir pareigas jų buvimo šalyse, o taip pat apie juos liečiančius Lietuvos įstatymus ir taisykles (mokesčius, gyvenamosios vietos deklaraciją, rinkimus), ryšys su savo piliečiais bus nuolat palaikomas. Daugiau informacijos įgiję iš savo šalies institucijų, lietuviai nesijaus palikti likimo valiai, jie jaus savo šalies globą, kad jais yra rūpinamas, ir ryšys su Lietuva bus palaikomas ir stiprinamas.
Ambasadų vaidmuo
Lietuvių bendruomenės, nors dalyvavimas jose vangus, nors jos dar neskaitlingos ir turi įvairiausių problemų, jau yra susikūrusios ar dar besikuriančios, jos veikia, tobulėja ir atlieka labai reikalingą darbą. LR valstybės pareiga kaip galima labiau tą darbą remti.
Ambasados, kurios fiziškai yra užsienio šalyse, turėtų suvokti savo misiją palaikyti ten esančių lietuvių pastangas ir norą išlaikyti lietuvybę. Lietuvių bendruomenės yra nepamainomos Ambasadų pagalbininkės. Užsienyje ilgiau gyvenantys lietuviai turi ypatingai daug vertingos informacijos, kurią reikia skleisti naujai atvykusiems. Ambasados turėtų palaikyti glaudų ryšį su bendruomenėmis ir lietuvių aktyviais veikėjais, ir dirbti kartu. Daugelyje šalių taip ir yra, bendruomenės ir Ambasados bendradarbiauja. Tačiau kitose, deja, bendruomenių darbui nepadedama.
Visi LR Ambasadų darbuotojai privalėtų jau prieš išvykdami dirbti į užsienį būti informuoti apie toje šalyje esančią bendruomenę, jos lyderius ir veiklą. Jie privalėtų gauti URM instrukcijas dėl bendradarbiavimo. Tokiu atveju bendras darbas nepriklausytų nuo Ambasadoriaus ar Ambasados darbuotojų asmenybių, geranoriško ar negeranoriško nusiteikimo užsienio lietuvių atžvilgiu, o nuo darbinių instrukcijų.
Beveik visos tautinės bendruomenės užsienyje turi svarią jėga, į jas kreipiamasi, kai žiniasklaidoje pasirodo straipsniai ar medžiagos apie jų šalį ar kitais panašiais atvejais. Jos yra savo tautos ruporas, įvaizdžio formuotojos.
Valstybės pareiga rasti užsienyje stiprias, lietuvybei pasišventusias asmenybes, remtis jų veikla, visokeriopai remti lietuviškų bendruomenių darbą. Šitaip elgiasi visos valstybės – remia savo tautiečius užsienyje, bendradarbiauja su valdžios institucijomis ne tik tiesiogiai, bet ir per įtakingus tose šalyse gyvenančius savo piliečius ar tų piliečių organizacijas.
LR Ambasadų palaikymas yra labai stiprus veiksnys stiprinant bendruomenių svorį ir įtaką ne tik buvimo šalyse, bet ir tarp pačių lietuvių. Jei ši veikla yra propaguojama, remiama LR Ambasados, lietuviai noriau joje dalyvaus.
Laikas suvokti, kad remdamos bendruomenes, motyvuodamos jų lyderius, kartu su jomis atlikdamos ne tik konsulinį, bet labai reikalingą informacinį, socialinį, kultūrinį vaidmenį, LR Ambasados labai ženkliai prisidės prie lietuvių lietuvybės užsienyje palaikymo.