Norvegijos lituanistinė mokykla "Gintaras" pradeda penktuosius mokslo metus
Interviu su mokytoja Ramute Jablonskiene
Daina Bogdanienė
2005 rugsėjis
Lituanistinė sekmadieninė mokykla Norvegijoje veikia jau ketvirtus metus. Galbūt žodis mokykla – per skambus pavadinimas. Bet kaip kitaip galima pavadinti vietą, kur susirinkę vaikai rašo, skaito ir mokosi sudėtingos lietuvių gramatikos? Žinoma, tai mokykla. Ypač tada, kai vaikus moko rimta mokytoja – Ramutė Jablonskienė.
"Kaip gerai, kad diplomatai turi tokias žmonas,"- išsitarė viena Norvegijoje gyvenanti lietuvė. Tikrai, mūsų mokyklai pasisekė, mokytoja dirba išradingai ir profesionaliai.
Ramutė Jablonskienė, baigusi lietuvių kalbos studijas VVU dėstė Saulės gimnazijoje Kaune, paskui Aleksonio vidurinėje mokykloje. Vėliau penkerius metus, kai vyras Regimantas Jablonskas gavo paskyrimą į LR Ambasadą Ukrainoje, šeima gyveno Kijeve, kur Ramutė iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą ir taip pat dėstė lietuvių kalbą. Grįžus į Lietuvą, šeima apsigyveno Vilniuje, kur Ramutė dirbo Antakalnio vidurinėje mokykloje.
2004-aisiais Jablonskų šeima atvažiavo į Norvegiją. Pačiu laiku, nes profesionalios mokytojos mūsų lituanistinei mokyklėlei labai trūko. Anksčiau vaikus mokiusi mokytoja Rasa Hoftvedt išėjo dekretinių atostogų, ir mokyklėlė buvo likusi be mokytojo. Tiesa, užsiėmimai nenutrūko, nes pamokas vaikams vesdavo dviejų mokinių mama Vilija Hermansen. Tačiau nežinant mokymo metodikos dirbti buvo sunkoka. Dirbama buvo iš patriotizmo ir entuziazmo – kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos ir pramoktų sudėtingos lietuviškos rašybos.
Kalbuosi su Ramute, kuri jau užbaigė pirmuosius savo buvimo metus Norvegijoje ir pirmuosius mokslo metus Norvegijos lituanistinėje mokykloje.
"Manau, kad man pasisekė, - kalba Ramutė,- visi vaikai, kurie lanko mokyklą, kalba, skaito ir rašo lietuviškai, nors kalbos mokėjimo lygis ir skiriasi. Kai kurie moka lietuvių kalbos gramatiką, o kiti – visiškai ne. Sunku taip pat tai, kad amžiaus skirtumas tarp vaikų gana didelis – nuo 8 iki 16 metų. Aš diferencijuoju jiems skiriamas užduotis pagal tai, kaip jie moka lietuvių kalbą. Praktiškai skiriu visiems tik individualias užduotis, žodžiu vyksta individualizuotas darbas.
Dirbdama Lietuvoje, stengdavausi pateikti kuo daugiau medžiagos, orientuodavausi į stipriausius mokinius. Norvegijoje didesnį dėmesį skiriu silpniems mokiniams, nes jų daugiau, o be to stengiuosi vaikų griežtumu neatbaidyti nuo lietuvių kalbos pamokų.
"Pamokų namie mokiniai ruošti nenori, - sako Ramutė, - tačiau namuose skaito lietuviškas knygas, paskui pasakoja mokykloje apie tai ką skaitė, pasikeičia knygomis. Labai skatinu skaityti, daugiausiai perskaičiusiems skiriami prizai, jie raginami dar daugiau skaityti.”
Ar sekasi sudominti vaikus pamokų metu?
”Stengiuosi, bet pamokos vyksta tik du kartus į mėnesį, per dvi savaites galima ir pamiršti, ko mokėmės pereitą kartą. Manau svarbiausia – ugdyti motyvaciją kalbėti ir mokytis lietuviškai. Juk į pamokas susirenka to paties likimo vaikai. Rašome rašinėlius, kuriuose vaikai pasakoja apie savo šeimą, save, visokius juokingus nutikimus. Juokaujam, juokiamės. Pamokų metų kalbame tik lietuviškai, čia vaikai susiranda draugų, tokių pačių, kaip ir jie – augančių kitos kalbos aplinkoje, iš mišrių šeimų. Vaikai susidraugauja, vėliau bendrauja ir renginių metu. Nelankantys mokyklos per lietuviškus renginius būna kartu su tėvais ar laikosi nuošaliau, o tie, kurie eina į lituanistinę mokyklą, leidžia laiką kartu, bendrauja. Taip susidaro stiprus ratelis, vaikams lengviau suvokti savo identitetą.
Per tokį trumpą laiką, žinoma, neįmanoma pilnai išmokyti lietuvių kalbos, tačiau stengiuosi, kad vaikai suvoktų pagrindines lietuvių kalbos gramatikos taisykles, stengtųsi jas taikyti, taisyklingai rašytų, nors tai sunku, kai kurių lietuviškų žodžių vaikai nesupranta ir visai nevartoja. Taip pat manau, kad pamokų metu svarbu perteikti lietuvių kultūros, istorijos, tradicijų pagrindus. Žinoma visa tai peržvelgiame tik paviršutiniškai, neįsigilinant, nes nepakanka laiko. Skaitome supaprastintus istorinius tekstus apie Kęstutį ir Birutę, Gedimino pilį, Pirmąją lietuvišką knygą, Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą.
Kai didieji mokiniai dirba, mažieji paprastai gauna kitas individualias užduotis. Mažyliai neišdykauja, labai mėgsta užduotis su lipdukais. Stengiuosi, kad jiems niekad nepritūktų užduočių, nes tada tikriausiai nerimautų ir triukšmautų.
Vaikai, kurie lanko mokyklą, niekada nesigėdija kalbėti lietuviškai, visada tarpusavy kalba tik šia kalba. Lietuviškai paprastai gėdijasi kalbėti tie, kurie gerai šios kalbos nemoka arba kai šeimoje (daugiausiai mišrioje) diegiamas požiūris, kad norvegų kalba geresnė, nei lietuvių. Mano mokiniai net didžiuojasi, kad lanko lietuvišką mokyklą, į mokyklą atsiveda ir draugų norvegų, kuriuos mielai priimu į pamokas.
Tačiau vaikai savo ateities su Lietuva nesieja. Lietuva jiems – senelių, giminių, gal dar paliktų draugų kraštas. Skiriu užduotis papasakoti ir apie savo šeimą, senelius, gimines, atostogas – kas siejasi su Lietuva. Beje, nei vienas grynas lietuvis, t.y. kurio ir tėvelis, ir mama lietuviai, nesako, kad nenori būti lietuviu, suvokia ir didžiuojasi, kad jis yra lietuvis.
Šią mintį nuolat palaikau, o mokykla taip pat skatina, motyvuoja nepamiršti savo šalies ir lietuvių kalbos. "
"Ukrainoje, - pasakoja Ramutė, - mano mokiniai buvo labai skirtingo amžiaus, tarp vaikų pamokas lankė ir suaugę. Kai kurie jų visai nekalbėjo lietuviškai. Tačiau tai buvo išsilavinę žmonės, suprantantys kalbos svarbą. Ne visi jie buvo lietuviai, daug ateidavo iš mišrių šeimų. Motyvacija kalbos mokymuisi buvo atostogos ar giminės Lietuvoje, arba lietuvis (-ė) širdies draugas(-ė)."
Ramutė pripažįsta, kad lietuvių kalba yra siauro vartojimo, ją mokytis gali pasiryžti tik skatinami asmeninių motyvų.
Paklausta, kaip galima būtų pritraukti į lituanistinę mokyklėlę daugiau mokinių, Ramutė svarsto, kad priversti mamas vedžioti vaikus į mokyklą yra neįmanoma.
" Jei mokykloje bus smagu, gera, tai gal vaikai ateis, bet pirmiausia reikia ateiti pirmą kartą, kuris yra sunkiausiais. Šioks toks prievartos elementas visada yra, juk ir į paprastą mokyklą vaikas ne visada noriai eina. Motina, šeima turi skatinti, aiškinti lietuvių kalbos svarbą. Mišrioje šeimoje vaiko lietuvių kalbos mokėjimas labai priklauso nuo mamos lietuvės. Padėti vaikui kalbėti lietuviškai yra darbas, o tai kai kam yra per sunku. " – sako mokytoja.
Norvegijoje yra nemažai šeimų, kur lietuvės, ištekėjusios už norvegų, su vaikais kalba tik norvegiškai. Ramutė samprotauja, kad taip yra dėl to, kad mama pati suinteresuota kuo greičiau išmokti norvegų kalbą, nenori komplikuoti šeimos gyvenimo, o taip pat ir vaikui nori "palengvinti" gyvenimą.
Užsiminus apie patriotizmą, Ramutė sako, kad šiais laikai jo ne kažin kiek telikę, nes nostalgijos Lietuvai daugelis nebejaučia, svarbiausia dabar žmonėms – ramiai, patogiai gyventi. Ramutė pripažįsta, kad kalbos mokymui labai svarbūs pirmieji gyvenimo metai.
"Ne viena motina tikriausiai galvoja:" Tegul tik vaikas išmoksta norvegiškai, o kai paaugs aš jį išmokysiu ir lietuviškai." Tačiau taip geriausias mokymosi laikas – kai mokomasi nesąmoningai – prarandamas, ir kai motina susiruošia vaiką mokyti lietuvių kalbos, jis to jau nebenori."- sako patyrusi mokytoja.
Net keturis metus Norvegijos lituanistinė sekmadieninė mokykla neturėjo pavadinimo. Nuo rugsėjo pirmosios mokykla gavo vardą, kurį išrinko mokiniai ir tėvai. Norvegijos lituanistinės sekmadieninės mokyklos vardas nuo šiol - GINTARAS.
Dėkojame Ramutei už pokalbį ir linkime sėkmingų naujųjų mokslo metų.