Į spektaklį atėjo ir žinomas ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje choreografas, teatro ir filmų režisierius Jo Striomgrenas. Likus penkiolikai minučių iki spektaklio besibūriuojanti publika buvo skystoka. Jo Striomgrenas bandė raminti rengėjus: "Nenusiminkite, kad tiek nedaug žmonių atėjo. Norvegus sunku kuo nors nustebinti. Juos sunku prisikviesti į bet kokius, o ypač tokio neįprasto šokio spektaklius." – sakė jis.
Tačiau minia prie teatro durų sparčiai didėjo. Pradžioje galvojome, kad į spektaklį iš patriotizmo sueis tik Norvegijoje gyvenantys lietuviai. Tačiau vėliau įsitikinome, kad norvegų buvo kur kas daugiau. Pastangos reklamuojant spektaklį atsipirko su kaupu. Juk skrajutės, informuojančios apie šį netradicinį šokį, jau daugiau nei mėnesį prieš spektaklį buvo platinamos kur tik įmanoma – menų mokyklose ir organizacijose, šokėjų ir kitų menininkų profsąjungose, įstaigose ir net parduotuvėse. Gal ir išraiškingas "Processus" plakatas (fotografija Michailo Raškovskio) patraukė visų dėmesį.
Atvykusiems iš Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklio atlikėjams ir choreografei Osle buvo rodomas nemažas dėmesys. Kelias dienas prieš spektaklį vietiniame Rytinės Oslo dalies Griunerliokos laikraštyje "Ostkant avisa" (Rytinės dalies laikraštis) pasirodė pristatantis spektaklį straipsnis, pavadinimu "Ekstremaliai iš Vilnius". Jame žurnalistas Nils Skumsvoll rašo: "Choreografė Aira Naginevičiūtė kartu su šokėjais – 5 merginomis ir 2 vaikinais - neria į "ekstreme states" arba ekstremalius potyrius" Pristatęs spektaklį, žurnalistas pasakoja apie choreografę ir apie tai, kad šis spektaklis 2003 metais yra gavęs Lietuvos nacionalinę premiją kaip geriausias šokio pastatymas – už novatoriškumą, kūrybiškumą, stereotipų atsikratymą ir naujų meninės šokio raiškos formų ieškojimą.
Populiari Oslo studentų radijo stotis "Radio nova" dieną prieš spektaklį savo kultūrinėje programoje taip pat klausytojams pasakojo apie šį spektaklį ir kalbėjosi su choreografe A. Naginevičiūte ir šokėja Edita Stundyte.
Taigi spektaklis organizatorių dėka turėjo neblogą reklamą, tačiau visgi tokio žiūrovų antplūdžio niekas tikrai nelaukė. Visi bilietai buvo išpirkti, salėje, talpinančioje apie 150 žiūrovų, laisvų vietų nebeliko.
Pati choreografė apie savo spektaklį pasakojo, kad jame šokio forma bandyta reikšti žmogaus kaita, tobulėjimas, virsmas, kai per visą gyvenimą yra einama link idealo, išsivaduojama iš vidinių baimių, suvaržymų. Tikriausiai tas virsmas ir yra gyvenimo prasmė.
Spektaklis, trukęs mažiau nei vieną valandą, prikaustė žiūrovų dėmesį. Kai kurie šokių fragmentai buvo atliekami be muzikos, visiškoje tyloje – susikoncentravusi publika nedrįso nė kvėptelėti. Spektakliui pasibaigus salė kuri laiką tylėjo, ir tik po kelių minučių prapliupo plojimais.
Choreografė nerimavo - kodėl pauzė prieš plojimus, buvo tokia ilga? Pažįstantys norvegus nerimą gali išsklaidyti. Tos tylos išsigąsti nereikia – publikai paprasčiausiai reikėjo laiko atsipeikėti, išeiti iš spektaklio sukelto transo. Juk begalinės šokėjų įtampos ir reikalaujantis pasirodymas tą tylą tarsi "uždavė". Jis privertė žiūrovus susikaupti, giliai susimąstyti. Nugrimzdimo į neįprasto šokio sukeltas mintis nebuvo įmanoma taip greitai nutraukti.
Visą dieną prieš spektaklį repetavę šokėjai savo pasirodymu nenuvylė nei publikos, nei choreografės. Be galo sudėtingam šokiui reikėjo sukaupti visas jėgas. Negalėjo nepalikti įspūdžio Pauliaus Tamolės, Godos Laurinavičiūtės pasirodymai, išraiškingas Agnės Ramanauskaitės ir Tautvilo Gurevičiaus duetas. Užburianti spektaklio muzika, apšvietimas ir šokis sulydė reginį į nedalomą visumą.
Pakalbinus publiką po spektaklio, daugelis atsiliepė apie spektaklį su susižavėjimu, kalbėjo apie be galo artistiškus atlikėjus, kurie dirbo kiekviena kūno ląstele - "šoko" ir jų veido išraiška, žvilgsnis. Viena užkalbinta žiūrovė negalėjo užmiršti išraiškingai "judančių Pauliaus Tamolės rankų pirštų.
"Spektaklis," sakė kitas žiūrovas, ""palieka didžiulį įspūdį - vizualus, tapybiškas, pilnas puikių estetinių, gerai apgalvotų detalių. " Daugelis geru žodžiu minėjo ir meistrišką spektaklio apšvietimą (Tadas Valeika), be kurio šokis būtų netekęs pusės savo įspūdžio.
Jo Striomgrenas spektaklį įvertino trumpai:" Nauja, įdomu, nepamirštama. Norvegijoje reikėjo tokio spektaklio. Gerai kad Aira jį atvežė. Paliko įspūdį gerai paruošti, profesionalūs šokėjai, iki menkiausio judesio nušlifuotas šokis." - sake žymus choreografas, pažįstantis Airą Naginevičiūtę iš Lietuvos šiuolaikinių šokių festivalių.
Į spektaklį susirinko ne tik profesionalai – aktoriai, šokio besimokantys studentai, pedagogai, šokėjai, bet ir gana atsitiktinė publika - Norvegijoje gyvenančių lietuvių kolegos ir pažįstami. Vienus "psichologiškai nepasiruošusius" žiūrovus spektaklis sužavėjo, kiti gūžčiojo pečiais, nes tai jiems buvo atradimas, pirmoji pažintis su jiems dar niekada nematytu ir neįprastu šiuolaikiniu šokiu. Po spektaklio prie aktorių priėję norvegai dėkojo už pasirodymą, gyrė šokėjų meistriškumą, novatoriškumą, neįprastą, bet įspūdingą reginį.
Šokėjų atsiliepimai apie norvegišką publiką taip pat buvo labai geri.
"Publika - susikaupusi dėmesinga, geranoriškai priimanti spektaklį, nors atėjo žmonės, kurie net neįsivaizduojantys, ko tikėtis. Į mūsų spektaklius Lietuvoje ateinantys žmonės paprastai jau žino, ką pamatys. Jų veiduose matai atsainią skeptišką išraišką: "Na, ir ką dabar parodysite, kuo nustebinsite?" O Osle mes matėme susikaupusius, beveik užhipnotizuotus mūsų šokiu veidus be jokios išankstinės neigiamos nuostatos ar skepsio. Tai iškart suteikė jėgų. Mums tai buvo padrąsinimas. Juk mes nežinojome, kaip publika mus priims. Oslo žiūrovai mūsų nepažįsta, jų reakcijos mes nuspėti negalėjome, jie apie mus beveik nieko nežinodami vistiek susirinko – o tai labai įpareigojo," – įspūdžiais dalinosi šokėjai, patenkinti publikos dėmesiu, plojimais ir pagyrimais.
"Atrodo, kad užsienyje mes vertinami labiau, nei Lietuvoje. Ką gi, savo kaime pranašu nebūsi,"- kalbėjo Aira Naginevičiūtė.
Jai pritarė šokėja Giedrė Subotinaitė:" Čia pasijutome profesionaliais šokėjais. Atvažiavai – repetuok, šok. Tavo darbas – šokti, o ne dar išsiplauti grindis ar susikalti dekoracijas." Šokėjai pritarė ir apšvietėjas Tadas Valeika, kuriam susitvarkyti prieš spektaklį padėjo visas teatro personalas - visi buvo labai paslaugūs ir draugiški.
Choreografė Aira Naginevičiūtė Osle praleido visą savaitę. Ji penkias dienas dirbo meno mokykloje, kurioje vedė praktinius užsiėmimus šokėjams. Į jos trenažus kasdien ateidavo virš dvidešimt asmenų. Tai, ko ji mokė, Norvegijoje yra naujovė, avangardas.
"Kai pamatai, kokios sąlygos šokėjams yra sudarytos Norvegijoje, norisi verkti. Kad ir tas nemokamas trenažas. Jis vyksta meno mokykloje, bet skirtas ne tik studentams. Į jį gali ateiti bet kurie jau mokslus baigę šokėjai. Šokėjams svarbu palaikyti formą, susipažinti su naujomis šokio formomis. Į tuos trenažus po savaitę dėstyti kviečiami žymūs pasaulio šokio meistrai, choreografai. Viską apmoka valstybė, o susirenkantiems į užsiėmimus šokėjams jie nieko nekainuoja. Užsiėmimai vyksta šiltose, puikiai pritaikytose patalpose."
"Pas mus, Lietuvoje, šiuolaikinis šokis neremiamas. Žmonės treniruojasi šaltuose rūsiuose, tai, kad jie nori šokti, tampa jų asmenine problema. Baigia žmogus, šokėjas, akademiją, - o kur jam toliau treniruotis, kur palaikyti gerą fizinę formą, kur šokti, kurti? Juk tam reikalingos patalpos. O tai niekam nerūpi, šokėjai patys priversti ieškoti visokiausių išeičių, ir tik labiausiai užsispyrę išlieka, nemeta šokio. Iš valstybės pinigus gauna baletas, o šiuolaikiniam šokiui neskiriamas nei dėmesys, nei lėšos,"- kalbėjo choreografė.
Projekto iniciatorė – Norvegijoje gyvenanti ir čia psichiatre dirbanti Evelina Čiapaitė, kuri kadaise taip pat mokėsi šokio meno pas Airą Naginevičiūtę. Projektą padėjo įgyvendinti bendros Norvegijos Lietuvių bendrijos, LR Kultūros ministerijos, LR Ambasados Norvegijoje ir norvegijos šokio entuziastės, choreografės Elizabeth Lyseng pastangos. Atvykę iš Lietuvos aktoriai buvo apgyvendinti Norvegijos lietuvių šeimose.
"Mumis labai rūpinamasi, - sakė šokėja Goda Laurinavičiūtė, gyvenusi Laimos ir Džono Taylorų šeimoje. - Aš esu buvusi užsienyje ir žinau, skirtumą - vienas dalykas, kai vienas į dantis įsikandi žemėlapį ir klajoji po miestą ar sėdi kokiam viešbučio kambarėlyje, ir kitas - kai tavimi nuolatos kažkas rūpinasi. "
"Patyrėme didelį dėmesį ir iš Parkteatro darbuotojų - ir maitino, ir puikios sąlygos darbui ir pasirodymui mums buvo sudarytos," - kalbėjo ir kiti aktoriai.
Norvegijos – Lietuvos Kultūrinių mainų projektas vyksta toliau. Gruodžio 17 dieną Elizabeth Lyseng Lietuvos menų spaustuvėje rodys mono spektaklį "Skampi tampa krevečių karaliene " ir taip pat ves 5 dienų užsiėmimus studentams ir šokėjams Vilniaus meno akademijoje.
Daina Bogdanienė
15.11.2006.
Skelbta: Lietuvos Rytas, Mūzų malūnas, 2006 lapkričio 21 dieną.
Šokio spektaklio "Processus" sėkmė Osle
Antradienį, lapkričio 14 dieną, Oslo "Parkteatre" buvo parodytas choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis "Processus".
"Parkteatre" vyksta alternatyviniai, nekomerciniai, dažniausiai jaunimui skirti renginiai. Čia, nelabai pritaikytoje šokiui scenoje, savo šokio spektaklį ir parodė šokėjai iš Lietuvos. Choreografė Aira Naginevičiūtė pasakojo, kad jos prašymu Parkteatro scena buvo platinama net keliais metrais, ir vistiek viso spektaklio metu vadovę persekiojo nerimas - kad tik nesukluptų, nesusižeistų jos šokėjai.