Norvegijos televizijos  dokumentinis filmas apie Norvegijoje ranką nusipjovusį lietuvį.

 

Pernai liepos 3-ą dieną lietuvio Vaclovo Petručio likimas pasisuko tragiška linkme. Jis, nelegaliai dirbdamas Norvegijoje, Telemarko apskrities ūkyje, rąstų skaldymo įrenginiu nusikirto ranką. Lietuvis buvo nedelsiant transportuotas į ligoninę, ir jam buvo padaryta plaštakos rekonstrukcijos operacija (ji per 8-as valandas buvo prisiūta).

 

Bet praėjus ir metams po šio įvykio, Petrutis yra ne tik nedarbingas, bet ir psichologiškai bei finansiškai sužlugdytas žmogus. Tikėjęsis uždirbti, Vaclovas dabar ir suteikusiai pirmąją pagalbą Telemarko ligoninei, ir Norvegijos ligoninei Rikshospitalet, kur buvo operuotas, liko skolingas apie 140 000 kronų (apie 60 000 litų).

 

Filmo režisierė Ilza Barkovska Jocobsen ir prodiuseris Trondas Jacobsen seka lietuvio Vaclovo Petručio tragišką likimą ir bandymus ieškoti teisybės Norvegijoje.

 

Filmo kūrėjai teigia, kad nukentėjusio lietuvio istorija nėra vienintelis atvejis, kai užsieniečiai, neturintys darbo leidimo ir neturėdami jokių teisių į sveikatos ir socialinę apsaugą, susižeidžia Norvegijoje darbo metu.

 

"Norvegijoje tai atvejis, kuris tikriausiai net neįeis į jokia statistiką. Žmogus išvyko, ūkininkas gali jį užmiršti ir ieškoti kito pigaus darbininko. Mūsų tikslas – parodyti, kad tas darbininkas, kuris nesusišnekėdamas su norvegais jiems pusvelčiui dirbdavo, turi savo gyvenimą, šalį, namus, jausmus ir viltis, kad jam reikia su ta skriauda gyventi ir toliau" – sako filmo režisierė Ilza Jacobsen.

 

Dokumentinis filmas, pavadinimu "Randas iš Norvegijos",  parodytas spalio 21-ą dieną per kanalo TV 2  programą "Dokumentika 2", sukėlė didelį atgarsį Norvegijos visuomenėje.  Šalyje, kur darbo užmokestis, palyginus su kitomis šalimis, labai aukštas, ir yra tikrai puikiai sutvarkyta socialinės apsaugos sistema, gausybė nelegalių darbuotojų iš Vidurio ir Rytų Europos tapo tikrai didele problema.

 

Filme bandoma išklausyti abiejų konfliktuojančių pusių – ir nukentėjusio lietuvio, ir ji įdarbinusio ūkininko.

 

Dar 2003 metų vasarą skuodiškis Vaclovas Petrutis buvo pilnas optimizmo. Jis su savo žentu ir dar vienu jaunu skuodiškiu Arvydu atvyko į Norvegiją ieškoti darbo. Vyrai žinojo, kad dirbs nelegaliai. Tačiau tai jų negąsdino. Juk jau nebe pirmus metus apie kelis šimtus jų miesto gyventojų ir dirba, ir puikiai užsidirba Norvegijoje.

 

Tik atvykę vyrai per jau besidarbuojančius tautiečius čia iškart susirado darbo. Eidami iš ūkininko pas ūkininką, jie dirbdavo po 10-14 valandų per parą. Vyrų negąsdino joks darbas. Neturėdami nei statybinio išsilavinimo, nei įgūdžių, jie ir stogus dengdavo, ir remontus darydavo, ir atlikdavo visokias kitokias užduotis. Darbo užmokestis buvo nuo 60 iki 100 kronų (25-40 litų) į valandą. Užsakymų netrūko, ir vyrai tikėjosi parsivežti į Lietuvą pinigų, už kuriuos ne tik visą žiemą prasimaitintų, bet ir tvarkytųsi savo buitį ar įsigytų brangesnių daiktų.

 

Nelaimės dieną, 2003-ų liepos 3-ą, vyrai dengė vienam ūkininkui stogą. Tačiau pritrūkus čerpių, darbą teko nutraukti. Vyrai nuėjo pas kitą ūkininką teirautis, ar jiems ten neatsirastų darbo. Susitarė. Grįžus pas ankstesnįjį šeimininką, pastarasis paprašė padėti suskaldyti rąstus.

 

Įrenginį valdė pats šeimininkas. Buvo dirbama sparčiu tempu, netgi skubama. Arvydas, kurio darbas buvo priiminėti į priekabą krintančias malkas, vos spėjo suktis. Pats Vaclovas kartu su šeimininku stovėjo prie kirvio ir kišo po juo rąstus, kuriuos iš toliau padavinėjo Vaclovo žentas. Vienam rąstui užstrigus, šeimininkas, neišjungęs agregato, liepė Petručiui padėti jam rąstą išlaisvinti. Buvo bandoma stumdyti ir judinti rąstą ir šiaip, ir antraip, kol galiausiai įvyko nelaimė.

 

"Šito momento pats negaliu atgaminti. Pamačiau tik kraujo fontaną, ir kad ranka teturi vieną pirštą" – pasakoja Vaclovas.

 

Greitoji, ligoninė, operacija – viskas susiliejo į įtampos ir skausmo kamuolį. Tada net nebuvo laiko suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. 

 

Atsipeikėjo Vaclovas tik namie, Lietuvoje, ir tik praėjus keliems mėnesiams suvokė, kokia jam padaryta skriauda. Juk šeimininkas ne tik kad nesumokėjo jokios kompensacijos, bet net atsisakė savo sunkiai sužalotam darbininkui padengti išlaidas skristi lėktuvu. Ir Vaclovas,  ir jo du jauni kolegos į Lietuvą išvyko vos praėjus trims dienoms po operacijos, nors tą gydytojai draudė. Išvyko savo automobiliu. Vaclovą kamavo nežmoniški skausmai rankoje, kuriuos jis malšino ligoninėje gautomis tabletėmis. Vėliau sekė reabilitacija Mažeikiuose, masažai, vizitai pas gydytojus ir psichologus. Vaclovas tapo nedarbingu, jam skirta III invalidumo grupė.

 

Skuodiškis, neturėdamas ko prarasti ir jausdamasis neteisybės auka, kreipėsi į "Lietuvos rytą" ir papasakojo savo istoriją, kuri buvo publikuota 2003 rugsėjo mėnesį.

 

Tragiška lietuvio istorija susidomėjo TV ir filmų prodiuseriu kompanija "Bivrost film & TV AS" ir pasiūlė siužetą Norvegijos TV 2 kanalui.

 

2004 vasarį, o vėliau ir liepos mėnesį pas V. Petrutį į Skuodą buvo atvykę žurnalistai ir filmavimo grupė iš Norvegijos.

 

V. Petručio istorija niekuomet nebūtų pajudėjusi iš mirties taško, jei žmogus nebūtų kreipęsis į žiniasklaidą. Po publikacijos LR su Vaclovu susisiekė LR Ambasada,  patarusi jam kreiptis į Norvegijos valdžios institucijas ir prašyti ištirti jo bylą dar kartą. Laiškus norvegiškai jam surašyti padėjo Norvegijos lietuvių bendruomenė.

 

"Šitas atvejis pribloškia darbdavio nežmoniškumu ir cinizmu. Nors abu pažeidžia įstatymą, darbuotojas – nelegaliai dirbdamas, o darbdavys – jį įdarbindamas, vis tik egzistuoja ne tik įstatymai, bet ir žmogiškosios normos. Čia vakarietiškas vartotojiškas mentalitetas pribloškia. Vaclovas buvo pašalintas iš darbdavio gyvenimo kaip sulaužytas darbo įrankis. Jį samdęs ūkininkas nejaučia absoliučiai jokios atsakomybės už skaldant jo malkas sunkiai sužalotą ir ilgam praradusį darbingumą lietuviui. Šiam žmogui turėjome padėti ieškoti Norvegijoje teisybės." – sako Daina Bogdaniene, Norvegijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė.

 

Pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus, įvykus nelaimei darbo vietoje, privaloma nedelsiant apie tai pranešti policijai ir darbo inspekcijai. Petručio šeimininkas, kurio ūkyje įvyko nelaimė, taip ir padarė. Tačiau ne iš karto, o tik po 6 dienų, po to, kai lietuviai buvo jau išvykę iš Norvegijos į Lietuvą. Policija buvo užvedusi bylą, tačiau čia pat ją nutraukė, nes nebebuvo nei nukentėjusiojo, nei įvykio liudininkų.

 

Kai Petrutis kreipėsi per LR Ambasadą į Norvegijos Teisingumo ministeriją, pasakodamas apie įvykį ir prašydamas išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, byla vėl buvo atnaujinta.

 

Tačiau buvo apklaustas tik pats nukentėjusis ir vienas nelaimingo įvykio liudininkas – V. Petručio žentas. Trečiasis šalia dirbęs lietuvis, kuris po nelaimės į greitąją atnešė nupjautąją Vaclovo ranką, Arvydas, apklaustas nebuvo.

 

Ūkininkas prie kurio agregato įvyko nelaimė filmuotis atsisakė. Už jį filme kalba jo pasamdytas advokatas. "Tie žmonės jau buvo baigę darbą. Jie anksčiau dengė stogą. Mano klientas skaldė rastus, ir jie priėjo pasižiūrėti, kaip veikia malkų pjovimo agregatas, nes tokio Lietuvoje nėra. Nors mano klientas  pabrėžtinai kelis kartus bandė nuvaryti smalsius lietuvius, jie nėjo šalin. Tuo metu, kai mano klientas nusisuko, Petrutis staiga pakišo ranką po kirviu, ir įvyko nelaimė. Kadangi nelaimė įvyko jau baigus darbą, ir lietuviai nebedirbo, mano klientas jokios atsakomybės už šią traumą neturi. – aiškino ūkininko advokatas  Ole-Henrik Saetrefilme.

 

Policijai šie norvego paaiškinimai buvo įtikinamesni, nei nukentėjusio ir vieno liudininko – paties Petručio ir jo žento - parodymai. Pastarieji pateikia kitokią versiją. Jie tvirtina, kad padėti pjauti malkas juos paprašė šeimininkas, taigi kai įvyko nelaimė, jie jo prašymu atlikinėjo darbo užduotį.

 

Nors trečiojo liudininko, Arvydo, visą vasarą buvusio ir legaliai dirbusio Norvegijoje policija neapklausė, TV žurnalistams jis sutiko papasakoti apie įvykį: "Prieš atvažiuojant greitajai, paslėpėme sukruvintus rūbus. Šeimininkas liepė sakyti, kad esame turistai. Paskui žadėjo atvažiuoti į ligoninę ir viską kompensuoti "– sako Arvydas filme.

 

Ūkininkas tikrai po kelių dienų atvyko į ligoninę. Tačiau su nukentėjusiuoju Petručiu net nenorėjo kalbėtis. Prie Vaclovo buvusiems jo žentui ir Arvydui pasakė, kad nieko nekompensuos ir bilieto lėktuvui nepirks. Tai, esą, turi padaryti ligoninė. Dar jis pasakė, kad Vaclovas turi kuo greičiausiai važiuoti namo, nes jei pasiliks – gaus dideles sąskaitas už kiekvieną ligoninėje praleistą dieną. Į vyrų raginimus kompensuoti Vaclovui už prarastą darbingumą, pagrasino, kad pats gali iškelti jiems bylą, nes jiems dengiant stogą sulijo jo video aparatūra, ir ji sugedo. Jie tada turėsią atlyginti nuostolius.

 

"Iš tikrųjų, mano klientui darbininkų aplaidumo dėka buvo sugadinta video aparatūra.Tokią bylą iš tikrųjų galima iškelti ir išieškoti šiuos nuostolius" – aiškina ūkininko advokatas prieš TV kameras.

 

Sužaloto, psichiškai palaužto lietuvio vargai parvažiavimu namo nesibaigė. Po mėnesio jis gavo didžiules sąskaitas iš jam suteikusių medicininę pagalbą Norvegijos ligoninių. Nors V. Petrutis kreipėsi į ligonines raštu, prašydamas panaikinti jam didžiules sąskaitas, kurių apmokėti nesugebėtų net ir pardavęs visą savo turtą, gavo atsakymą, kad sąskaitos nepanaikinamos.

 

Nors Petrutį sutiko ginti advokatas ir nors byla buvo atnaujinta, ji vėl 2004 vasarą, nesant nusikaltimo sudėties, buvo nutraukta. Ūkininkui pas kurį dirbo nukentėjęs lietuvis skirta 20 000 kronų (apie 8500 litų) bauda už nelegalų užsieniečių įdarbinimą.

 

Atrodytų padėtis be išeities ir suluošintam lietuviui nėra ko tikėtis? Šitaip ir baigiasi filmas, keliantis daugybę klausimų apie teisingumą ir žmogiškumą, apie tai, kaip rizikuoja dirbdami nelegaliai svečiose šalyse lietuviai.

 

Kanalas TV2 po filmo sulaukė daugybės atsiliepimų. Pasipiktinę žmonės siūlo organizuoti vajus rinkti pinigus nukentėjusiam lietuviui, kiti – smerkia ūkininką ir  duoda įvairius patarimus.

 

Statybininkų draugijos pirmininkas Arne Hagenas tvirtina, kad atėjo laikas ir žemės ūkio darbuotojams, ir statybininkams imtis priemonių užkirsti kelią pigios darbo jėgos iš Vidurio ir Rytų Europos išnaudojimui.

 

"Tai yra siaubinga istorija iki ko prieinama išnaudojant žmones iš šių šalių," - sako sąjungos vadovas. "Atėjo laikas įsikišti valdžiai ir stabdyti šią ydingą praktiką. Turi būti priimtos naujos taisyklės, pagal kurias už viską turėtų būti atsakingas darbdavys. Pagal dabartinius įstatymus sudaromos visos sąlygos sukčiams už menką sumelę įdarbinti atvykėlius iš Rytų Europos. Tai tiesiog vergų darbas, kuriam privalu padaryti galą." - sako jis.

 

Filmu susidomėjo ir aukščiausi Norvegijos Darbo inspekcijos pareigūnai, ir Profsąjungų asociacija. Taip pat atsirado advokatų, kurie pasiryžę veltui imtis V. Petručio prieš norvegų ūkininką bylos. Dabartinis V. Petručio advokatas T. Wyller sako, kad galima, nors byla ir nutraukta, kelti civilinį ieškinį.

 

Yra vilčių, kad istorija tęsis lietuvio naudai.

 

 

2004.09.24.