Lietuvos ambasadoje Osle lapkričio 17 dieną Norvegijos lietuvių bendruomenei buvo surengtas lietuvių literatūros vakaras, kurio metu leidyklos „Trys žvaigždutės” vadovas ir knygų vaikams autorius, rašytojas Jeronimas Laucius pristatė savo leidyklos vykdomus projektus, aptarė lietuvių vaikų literatūros raidą.
Leidyklos „Versus aureus” direktorius dr. Artūras Mickevičius vakaro dalyvius supažindino su leidyklos naujai išleistomis knygomis, tarp jų ir nauju Lietuvos ambasadoriaus Norvegijoje Alfonso Eidinto istoriniu romanu „Ieškok Maskvos sfinkso”, įspūdžiais apie romaną pasidalino filologė Daina Bogdanienė, lituanistė Ramutė Jablonskienė ir menotyrininkė dr. Laima Petrusevičiūtė.
Vėliau vakaro dalyviai turėjo galimybės pabendrauti su su knygos autoriumi Alfonsu Eidintu, įsigyti naujai išleistą romaną ir gauti autoriaus autografą.
STINGDANTIS SFINKSO ALSAVIMAS
Įspūdžiai
Ką tik užverčiau šviežutėlį Alfonso Eidinto istorinį romaną "Ieškok Maskvos sfinkso". Daugybė minčių, emocijų. Supratimas, kiek daug nežinojau. Ir palengvėjimas, nes gavau atsakymą į ne tik mane, bet ir mano tėvus bei senelius kankinusį klausimą: "Kodėl?".
Romano pabaigoje, sužinojau, kiek Rusijai kainavo Lietuva. - 7 500 000 aukso dolerių arba 31 milijardą vokiečių markių. Romanas baigiasi Dekanozovo mintijimu: "Ta mažytė lietuvių teritorija prilyginta didingosios Aliaskos, kurią Rusija kadaise pardavė JAV, kainai. Koks siaubas, juk tai nepalyginami dalykai..." Mat jam atrodo, kad už Lietuvą Rusija sumokėjo pernelyg daug.
O kiek Ribentropo-Molotovo paktas kainavo Lietuvai? Kiek jis kainavo kiekvienai šeimai, ir kiek tebekainuoja kiekvienam iš mūsų, iš paskutiniųjų besivejančiam europiečius? Ir nebepavijusiems, likusiems Sibire, ar dabar kilnojantiems "kaukolinės" stiklinę užmirštame Lietuvos kaime... Kiek mūsų kaltės, jog patekome už geležinės uždangos, buvome naikinami ir pjudomi, kad tapome "kitokie"?
Beveik 600-uose romano puslapių telpa dveji Lietuvai lemtingi metai, per kuriuos ji prarado savo valstybingumą, vėliau buvo aneksuota, okupuota ir 50 metų ištrinta iš pasaulio žemėlapio.
Todėl žodis, kuriuo prasideda romanas - "Šalveno" - man pasirodė simboliškas - tarsi autorius pamažu vestų mus į tą baisiąja, simbolišką "žiemą" - į šaltį, siaubą, beviltiškumą - kurioje atsidūrė Lietuva . Kiekviename puslapyje tas kaustantis siaubas vis didėja.....
Romanas, prasideda žiemos peizažu kur vienas pagrindinių romano herojų, Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Kundrotas laukia, kol agentas atneš žinių apie Lenkijos kariuomenę.
Toliau kūrinys vystosi panašiai į šnipų romaną, ir pradžioje susidaro įspūdis, kad rašytojas iš tų lemtingųjų Lietuvos įvykių sukurs "action" ar trilerį. Sutinkame Stasę, padedančią perdavinėti informaciją sovietų agentui Karoliui. Ją paskui užverbuoja ir Lietuvos saugumas. Prasideda Stasės ir Kundroto meilės istorija.
Iš to gana lėtai kuriamo vaizdo aiškėja, kad nors Lietuvoje iš pažiūros viskas kol kas ramu – žmonės dirba, vaikšto į restoranus, svajoja apie meilę - tačiau po tuo ramiu sluoksneliu tvyro didelė įtampa. Pašonėje esantys sovietai nesnaudžia, komunistinės idėjos sparčiai plinta ir Lietuvoje, o Lietuvos saugumas bando priešintis sekdamas Lietuvoje veikiančius komunistinius agentus.
Tačiau šie žemiški romano įvykiai netrukus pakeičiami kitais, kur kas svarbesniais ir vykstančiais aukščiausių valstybės pareigūnų kabinetuose. Autorius veda mus į susitikimus su garsiausiomis istorinėmis asmenybėmis –Hitleriu, Stalinu, Molotovu, Raštikiu, Urbšiu, Merkiu, Smetona.
Viena tikrai aišku - romaną rašė diplomatas. Tik diplomatas gali taip įdomiai aprašyti valstybinių delegacijų susitikimus, menkiausiose detalėse įžvelgti paslėptą prasmę (pvz. Raštikio susitikimas su Hitleriu Berlyne po "taikaus" Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai.)
Tuose susitikimuose sprendėsi Lietuvos likimas. Skaitome ir susitikimų dalyvių – aukščiausių to meto Lietuvos pareigūnų - apmąstymus, jaučiame jų frustraciją ir neviltį, matant, kaip klastingai Rusija spaudžia Lietuvą prie bedugnės krašto. Jie nuausti iš istorinių dokumentų, iš diplomatinių raštų, dienoraščių, prisiminimų ir, žinoma, iš autoriaus fantazijos.
Romanas vaizduoja kaip pamažu, žingsnis po žingsnio rusai veržia kilpą Lietuvos suverenitetui. Kaip jie, tarsi išlaikydami išorinį padorumą, rodydami "tariamą" pagarbą Lietuvos atstovams, visgi nepalieka jiems jokio pasirinkimo.
Koks sunkus diplomato darbas, kyla mintis skaitant knygą, juk silpnesnių nervų žmogui tokį spaudimą atlaikyti būtų neįmanomai sunku. Lietuvą besidalijant dviems milžinams, jos reiškiami argumentai tebuvo tik pelės cypimas spąstuose. Lietuvos diplomatai ir ministrai visgi turėjo iki galo išstovėti prie valstybės vairo, dalyvauti žeminančiuose susitikimuose su Maskva. Nors tikriausiai ne vienas nutuokė, kad derybos yra nieko vertos, kad viskas nuspręsta iš anksto, ir kad Lietuvos valstybingumas gyvena paskutines dienas. Tokia nuojauta persmelktas visas romanas.
Romane labai aiškiai parodyta melaginga ir amorali sovietų Rusijos politika – iš melo ir provokacijų regzti spąstus, režisuoti kaltinimus, versti kitos šalies valstybės pareigūnus teisintis dėl dalykų kurie neįvyko, vaidinti įsižeidusius ir kelti savus reikalavimus. Lietuvos diplomatai ir ministrai patyrė beveik neslepiamą rusų pažeminimą ir nesikaitymą, Molotovo priekaištus ir svaičiojimus, vos ne sadistinį jo pasitenkinimu, matant delegatų iš Lietuvos sutrikimą. Deja, suprasdami situacijos pavojingumą ir Lietuvos silpnumą, jie negalėjo Maskvai duoti reikiamo atkirčio. Iš romane pateikiamų jų užrašų ir apmąstymų, matome, kokia tai buvo jiems neapsakoma kankynė.
"Prieš Urbšio akis vėl Kremliaus bokštai, tarsi ilgi sfinkso dantys, ilgi ir smailėjantys, smingantys į sielą. (...) Surys ir suvirškins. Didelė valstybė ir maža valstybė. Agresyvi ir taikinga. Viena nori plėsti mažosios sąskaita, mažoji norėtų išlikti. Ir nėra kur kreiptis pagalbos. Vokietija susitarusi su Kremliumi. Britai ir prancūzai kariauja su vokiečiais – jiems ne mes galvoje. Ko tikėtis?"
Tai padrikos Urbšio mintys, išreiškiančios Lietuvos valstybė vadovų paniką, suvokiant beviltiška situaciją....
Įsiminė baliaus scena, kai lietuviai po "sėkmingų" derybų Maskvoje pakviečiami į puotą (maro metu) ir mato ten kaip rusai už netinkamas kalbas nubaudžia gruziną Mikolojaną - priverčia išgerti jį 1 litro talpos vyno taurę. Būtent tada lietuvių valstybės atstovai, pripratę prie vakarietiškos diplomatijos, bendravimo ir mandagumo, supranta, su kuo jie atsisėdo už vieno stalo. "Jie pajuto kokia praraja juos skiria nuo čia sėdinčiųjų ir kad jokiais būdais, niekada, ypač būnant Kremliuje negalima užmiršti, su kuo jie turi reikalą. "
Cinizmo viršūnė – Urbšio susitikimas su Molotovu ir Lietuvai pateikiamas ultimatumas, kurios viena sąlygų – atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą Skučą ir politinės policijos viršininką Povilaitį. Urbšys, susitikimo metu pašiurpęs nuo tokių reikalavimų sako, kad Lietuvos Baudžiamąjame Kodekse nėra straipsnio, pagal kurį galima būtų tai padaryti. Bet Molotovas su pašaipa užginčija: "Visų pirma jūs turite juos areštuoti ir atiduti teismui, o po to jau straipsnis atsiras. Jums čia gali padėti sovietų juristai. " Tipiška rusiška "demokratija"!
Įtaigiai aprašomas Lietuvos prezidento A. Smetonos išvykimas iš Lietuvos, kuris iki dabar vertinamas kontraversiškai. Kai kurie kaltina jį, kad paliko Lietuva pačią sunkiausią akimirką. Rašytojo kuriamas A. Smetonos paveikslas labai objektyvus. Jame pateikiami prezidento svarstymai įtaigūs. Jis palieka Lietuvą ne išduodamas ją, o suvokdamas, kad jam čia pasilikus Sovietai gali sugebėti jį palaužti ir priversti pripažinti bet ką.
"Turėdami prezidentą savo valioje, Maskvos vadovai galėtų nukankintą panaudoti savo smurtams. Žinant bolševikų moralę, o tiksliau sakant – nemoralę, galima įsivaizduoti, kaip jie elgtųsi su manimi, jei norėčiau atsispirti jų užmačioms. Visam pasauliui yra žinoma, kaip Maskvos vadovai geba priversti savo nekaltus žmones, dargi aukštai pastatytus savo pareigomis, viešai pasisakyti esą jie nuo pradžios iki galo kalti," - mąsto Smetona.
Remdamasis autentiškais to meto dokumentais ir užrašais autorius sukuria labai įspūdingus, įtikinančius ir spalvingus paveikslus. Šios scenos – didžiulė romano jėga.
Gana taupiomis meninės išraiškos priemonėmis autorius visgi sukūrė ir gana visapusiškus istorinių asmenybių charakterius. Tai liudija ne tik autoriaus rašytojo talentą, vaizduotės jėgą, bet ir didelį psichologinį įžvalgumą, kiekviename asmenyje pamatyti paprastą žmogų - su baimėmis, jausmais ir pergyvenimais.
Pats autorius teigia, kad jo romanas yra vyriškas, be didelių emocijų. Emocijų, beje ir neturėjo turėti tuometiniai Lietuvos vadovai, jie turėjo išlikti ištvermingais ir tvirtais. Didžiausia personažų meninė jėga yra tai, kad jų nenorima pavaizduoti nei teigiamais, nei neigiamais herojais. Todėl jie yra įtikinami, su visomis savo žmogiškomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Tokiomis grėsmingomis istorinėmis aplinkybėmis, baisiam Maskvos sfinksui kvėpuojant į nugarą, Lietuvos diplomatams tegalėjo padėti tik vidinis orumas, savigarba ir sąžinė. Tai buvo baisaus apsisprendimo momentas, ir autorius nesmerkia valstybės vadovų, nedrįsusių priešintis plėšrūnui.
Romano autorius turi neabejotiną rašytojo talentą – taupus, bet išraiškingas žodis, vietomis nugludintas iki meniškų, išbaigtų sakinių ir paveikslų, darytų garbę bet kuriam patyrusiam plunksnos meistrui. "Nebūdamas istorikas ir nebūdamas diplomatas tokio romano nebūčiau parašęs," - prisipažįsta Alfonsas Eidintas. Bet nebūtų jo parašęs ir autorius, neturintis rašytojo talento. Norėtųsi tikėti, kad šis romanas nebus paskutinis.
Autorius viename savo interviu sakė, jog šis romanas – tai populiariai parašytas istorijos vadovėlis. Labai norėtųsi, kad jis būtų išverstas ir į užsienio kalbas, nes aiškiai parodo į kokius baisius istorinius spąstus buvo patekusi Lietuva. Tai būtų puiki medžiaga viso pasaulio istorijos mokslininkams ir studentams. Ir tai būtų paspirtis mums, lietuviams , dar labai dažnai įsiveliantiems į diskusijas su užsieniečiais – kodėl jūs buvote okupuoti? Kodėl nesipriešinote? Ar tikrai padėtis buvo išeities?
Romanas "Ieškok Maskvos sfinkso" atsako – tomis istorinėmis aplinkybėmis tai buvo neįmanoma.
Daina Bogdanienė
2006.11.20.