Kaip pažinti, kad norvegas yra norvegas, o ne kas kitas? Sakysite – tas, kuris kalba norvegiškai ir gyvena Norvegijoje? Tačiau kaip jį pažinti ne Norvegijoje? Londone, Paryžiuje, Tokijuje?
Norvegas turi daug požymių – blyški oda, pilki plaukai, didelės rankos ir kojos. Tačiau tuo
pačiu pasižymi ir kiti germanai. Mūsų dienomis sunku atskirti norvegą nuo švedo ar austrą nuo vokiečio.
Senais laikais atpažinti būdavo lengva. Norvegas visuomet, kokioje pasaulio šalyje bebūtų, dėvėdavo megztą vilnonę kepurę su bumbulu. Be to nuo jo dvelkdavo žuvimi, jo vardas būdavo Ole ar Kari, ir jis beveik nekalbėdavo.
Tačiau šiais laikais norvegų vardai jau kitokie, jis dėvi rūbus pagamintus Italijoje, o batus – Portugalijoje, valgo peiliu ir šakute, kartais pasirodo ir be slidžių ir netgi kartais turi rudas akis.
Kaip jį tuomet atskirti? Galite jo paklausti : ”Ar tu norvegas?”. Tačiau nežinia, ar jis supras klausimą. Todėl geriausia iš kart klausti : ”Ar tu švedas?”
Nesvarbu kokia kalba užduosite klausimą – anglų, prancūzų, japonų ar kurdų, jis suriks: ”Švedas? Aš? Ne! Aš norvegas!”
Norvegas ir pokalbis (argi taip būna)
Norvegas pagal prigimtį ir tradicijas yra tylenis, išskyrus ypatingas aplinkybes. Tyla Norvegijoje siejama su išmintimi. Paminėsime kelias patarles: ”Kalbėjimas –sidabras, o tyla- auksas”, ”Tylus vanduo giliai teka”, arba ” Tuščios statinės garsiai barška”.
Kaip ir viską šiame pasaulyje, taip ir norvegišką tylėjimą ir norvegišką nepasitikėjimą plepalais galima paaiškinti geografiniu – klimatiniu požiūriu.
Prieš 8000 metų kiekvienas norvegas gyveno savo nuosavame urve, turėjo savo nuosavą fiordą ir savo nuosavą kalną. Šalia jo buvo tik artimiausi šeimos nariai. Kadangi aplink kitų žmonių nebuvo, apie ką kalbėsi su tais artimiausiais? Galima padaryti išvadą, kad kokius 8000 metų norvegai išvis nekalbėjo. Dėl to jiems nesusiformavo poreikis kalbėtis. Jei kartais norvegui ir kildavo noras ką nors pasakyti, jis susirasdavo akmenį ir iškaldavo ten savo žinutę. Tai vadinamosios runos. Kalimas akmenyje, ypač su tų laikų priemonėmis – daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Todėl žinutės būdavo trumpos: ”Aš, Halgrimas, iškaliau šį akmenį”, arba ”Aš, Halgrimas” arba paprasčiausiai ”Aš”.
Po 8000 metų norvegas pirmą kartą pamatė svetimus žmones (kaimynus). Tačiau tik iš didelio nuotolio, pvz. kitoje fiordo pusėje ar ant kito kalno. Pradėjo su jais kalbėtis, bet kadangi jie buvo toli, tai pokalbis būdavo trumpas, pvz.: ”Eik iš čia!” arba ”Eik sau!”.
Senovėje norvegai turėjo daugiau galimybių save išreikšti. Susierzinimą ir pyktį išreikšdavo nukirsdami medį ar svaidydami akmenis į fiordą. Jei norėdavo išreikšti meilę, tai nueidavo į mišką, sumedžiodavo briedį ir parnešę sviesdavo mylimajai į sterblę. Tai reikšdavo : ”Aš myliu tave, aš tave saugosiu ir ginsiu, maitinsiu tave ir mūsų vaikus iki kol mirtis mus išskirs ir pageidautina Norvegijai nebūnant ES nare”.
Šiais laikais norvegai tokių galimybių išreikšti save nebeturi. Jei nori kirsti medžius, turi turėti nuosavą mišką, briedžiai medžiojami tik medžioklės sezono metu, t.y. rudenį. O meilė gali užklupti bet kokiu metų laiku. Kai kurie norvegai išlieja savo jausmus šliuoždami slidėmis per Grenlandiją ar perlaukdami vytelių pintinėje Atlanto vandenyną, tačiau didžioji dauguma jau neturi tokių galimybių…
Trumpai pasakius, 8000 metų patirtis, iškalant akmenyse žinutes, o vėliau rėkiant toli esantiems kaimynams prieš vėją, neišugdė norvegams nei sugebėjimo, nei didelio noro ilgai kalbėtis.
Be to, Norvegijoje šalta. Kai temperatūra minus 20 žmonės nesėdi lauko kavinėse plepėdami apie meną, maistą, sūrį, futbolą, šiųmetį vyną, meilę ar Gyvenimo prasmę.
Jei norvegas nori išreikšti savo nuomonę viena iš aukščiau paminėtų temų, jis eina namo. Jis ne kalba apie tai, o parašo knygą arba bent jau laišką į vietinio laikraščio redakciją.
Norvegija yra šalis, turinti daugiausia rašytojų ir daugiausia pagal gyventojų skaičių laikraščių…
NORVEGAS IR SVAIGALAI
Kadangi norvegas 8000 metų gyveno vienas, alkoholis Norvegijoje pramoniniu būdu ir komerciniams tikslams gaminamas nebuvo. Taigi čia norvegas turėjo pasirūpinti pats savim. Savo oloje jis raugė alkoholį, tačiau kadangi stiklo pasigaminti neišmoko, alkoholio laikymas tapo jam problema. Šią problemą norvegas spręsdavo išgerdamas visą alkoholio kiekį iš karto. Po to norvegas išeidavo į mišką, būdavo labai linksmas, laimingas ir palankus visam pasauliui. Miške sutikęs briedį, mešką ar dar ką nors sakydavo: ”Tu nuostabus” ir rodydavo visokeriopą norą sutiktąjį apkabinti. Gyvulys, kuris būdavo blaivas, tokį draugiškumą suprasdavo kaip pavojų (blaivūs gyvuliai ir žmonės Norvegijoje paprastai taip supranta panašius ketinimus). Pasitaikydavo, kad sutiktasis arba nugalabydavo norvegą, arba sužalodavo - nukąsdavo jam vieną ar daugiau kojų ar rankų. Būtent tokia patirtis, o taip pat ir tuščių butelių stoka privedė norvegą prie to, kad jis:
- Labai rimtai žiūri į apsvaigimą, nes tai gali sąlygoti nesusipratimus ir net nemalonumus,
- Reikia išgerti visą turimą kiekį alkoholio, nes nežinia ar rytoj dar būsi gyvas.
Statistiškai alkoholio suvartojimas Norvegijoje yra žemas palyginus su kitomis šalimis. Danas per metus statistiškai išgeria 11 litrų vyno, 116 litrų alaus ir 1,7 litrų gryno alkoholio. Prancūzas atitinkamai 101, 4,2 ir 3,5, anglas - 5,7, 118 ir 4,1, vokietis: -22, 148 ir 4,1. Norvegas išgeria mažiausiai iš visų – tik 3,2 litrų vyno, 45,1 alaus ir 1,2 gryno alkoholio. Nežiūrint šito, kartais atrodo arba ”girdisi”, kad tai netiesa. Taip yra dėl to, kad statistinis danas, anglas, prancūzas ar vokietis visą statistinį alkoholį paskirsto kiekvienai metų dienai, o statistinis norvegas visą statistiką išgeria per vieną kartą. Dažniausiai laive į Daniją (Danske bĺten). Tada tų metinių statistinio alkoholio litrų norvegas gauna tikrai daugiau, nei reikia Kaip senovės norvegas eidavo į mišką ir bandydavo draugiškai šnekučiuotis su miško gyventojais, taip ir šiuolaikinis norvegas dažnai elgiasi taip pat. Ar jis laive į Daniją ar kur kitoje šalyje, išgėręs savo metinį statistinį alkoholį norvegas būna labai linksmas, geras ir draugiškas. Kartais jis netgi eina pašokti ir sako žmonėms: ”Labas! Labas!”. Jis bando, kaip ir senų laikų norvegas, apkabinti sutiktuosius, o šie, kaip briedžiai ar meškos, tokius veiksmus vertina kaip grėsmę, ir jį atstumia. Todėl norvegas nuliūsta ir netgi gali tiesiog iš beviltiškumo imti mosuoti rankomis, ir visiškai netyčia pargriauti padavėjus ar kokius kitus daiktus.
Apsvaigęs norvegas kartais darosi netgi kalbus. Jis kalba įvairiomis užsienio kalbomis, kurių būdamas blaivas, paprastai nemoka. Tada vieno vakaro metu jis išsprendžia viso pasaulio problemas.
Pagal Oddo Borretzeno knygą ”Kaip suprasti ir naudoti norvegą”.
Vertė Daina Bogdanienė
Į puslapio pradžią