1 skyrius
NORIU MIRTI GRAŽI
"Jei norite svetimos vyriausybės - likite namie, bet jei norite turėti savą, privalote ateiti čia". Pažįstamas prezidento Landsbergio balsas per radiją skambėjo ramiai, tačiau kažkas tame balse privertė žmones reaguoti nedelsiant. Jie vilkosi šiltus rūbus ir skubėjo prie parlamento.
Kalendorius skelbė penktadienį, 1991 metų sausio 11ąją. Valanda artėjo prie 12.30., ir aš nuėjau į savo kabinetą Stortinge (Norvegijos parlamentas – vert. past.) pasiklausyti žinių. Pranešėjas pasakojo apie dramatiškus įvykius Vilniuje. Sovietų armijos daliniai buvo užgrobę spaudos rūmus ir kitus valstybinius pastatus. Suskambo telefonas, ir moteriškas balsas pasakė:"Čia Nijolė Oželytė iš Seimo Vilniuje. Aš negaliu atvykti į konferenciją Kristiansande ą. Armija užpuldinėja miesto pastatus. Mes bet kuriuo momentu laukiame savo eilės. Landsbergis pasakė kalbą per radiją. Civiliai plūsta čia ir būriuojasi lauke. Galbūt visi mes mirsime. Ačiū už pagalbą ir viso gero."
Pasakiusi tai, ji padėjo ragelį ir nuėjo prie kitų – šitai sužinojau jau vėliau. Puolimo buvo laukiama kiekvieną akimirksnį, ir visi ruošėsi mirčiai. Kažkas pastebėjo, kad Nijolė tiesiog sėdi ir gražinasi. "Ką gi čia darote, dėl Dievo, ir kodėl?" neišlaikęs sušuko britų reporteris. Ji pažvelgė į viršų, lėtai nužiūrėjo šį žmogų ir atsakė :"Aš noriu mirti graži".
Priblokštas susmukau savo kabinete, kėdėje. Taigi visa tai jau vyksta. Tik prieš vieną savaitę – 4 sausio- Landsbergis lankėsi Osle ir sakė kalbą Pramonės ir Prekybos Asociacijos Europos konferencijoje. Vienas dienraštis rašė, jog jo kalba sukrėtė visus konferencijos dalyvius. Pagrindinis kalboje skambėjęs prašymas buvo Vakarams nedelsiant daryti spaudimą Maskvai – tik taip gal bus įmanoma išvengti, kad Baltijos šalių laisvės daigai nepaskęstų kraujyje. Sekančią dieną Landsbergis susitiko su užsienio reikalų ministru Stoltenbergu (dabartinio Norvegijos premjero Jenso Stoltenbergo tėvu – vert. past.). Tiesiai iš ten jis atvyko į spaudos konferenciją. Atsakydamas į klausimą, kaip vyko susitikimas su ministru, nesugebėjo susitvardyti: "Tai buvo tas pats, kaip bendrauti su žmogumi naudojantis sugedusiu telefonu".
Spaudos konferencijoje jis kalbėjo dar įtaigiau, prašydamas Vakarų to paties. Dagsrevyen (Valstybinio Norvegijos TV kanalo NRK pagrindinė žinių laida – vert. past.) vedėjas Geiras Helljesenas pranešęs apie tai paprašė manęs pakomentuoti. Atsakiau, jog susitelkusios vakarų valstybės turėtų kuo skubiausiai duoti Gorbačiovui suprasti, jog jei Baltijos šalyse bus panaudota jėga, bus tuoj pat nutraukiami visi kreditai, bet kokia parama ir priėjimas prie technologinių pasiekimų. Vienintelis mums priimtinas dalykas būtų draugiškos derybos dėl pilno Baltijos šalių laisvės pripažinimo. Norvegijos vyriausybė privalo nedelsdama imtis iniciatyvos tokiai Vakarų valstybių akcijai. Stoltenbergas, paprašytas tai komentuoti, gana arogantiška veido išraiška pareiškė, kad negražu ir net kvailoka būtų manyti, jog bus naudojama jėga. Jo visa politika rėmėsi tuo, kad šitaip atsitikti negali.
Sekančią dieną Landsbergis išvyko į Maskvą. Viskas buvo tik prieš savaitę, o štai dabar jau beveik liejasi kraujas.
Jėga Vilniuje buvo panaudota todėl, kad Lietuva buvo pirmoji kovoje už laivę ir dėl to, kad lietuviai gynėsi. Ne ginklu - todėl kad ginklų jie beveik neturėjo - o savo gyvybėmis. Beginkliai stojo jie prieš tankus ir automatus, leidosi pargriaunami ir mirtinai traiškomi po vikšriniais ratais.
Šeštadienį viskas šiek tiek nurimo, tačiau naktį į sekmadienį, sausio 13 dieną, kareiviai puolė Televizijos bokštą, ir 14 žmonių žuvo. Būtent tada Leonas Boddas (Dabar - LR Generalinis garbės konsulas Norvegijoje – vert. past.) ir Thorvaldas Stoltenbergas pasirodė iš pačios geriausios pusės. Landsbergis skubiai pranešė Bodui, kuris pažadino iš miego Stoltenbergą ir Islandijos užsienio reikalų ministrą Joną Baldviną Hanibaldsoną. Šie žmonės tą naktį darė viską, įtikinėdami JAV ir kitas Vakarų šalis jog reikia priversti Maskvą sustabdyti smurtą. O juk Lietuva jau ir anksčiau buvo to prašiusi. Viduryje viso to kruvino pragaro žinoma buvo Wilhemas Steinfeldas (žinomas Norvegijos televizijos žurnalistas – vert. past.) su savo filmavimo kamera ir mikrofonu. "Aš mirsiu drauge su jumis!" - šaukė jis prie parlamento, ir žmonės juo už tai žavėjosi. Šis žmogus tapo nepakartojama ir aukščiausio lygio reklama savo šaliai.
Kitas balsas, su kuriuo per žiniasklaidą šiomis dienomis puikiai susipažinome – Ramūno Bogdano. Ramiai, su tipišku akcentu jis pasakojo apie tai, kas valanda po valandos tomis dienomis vyko apgultame Seime. Norvegijos Stortinge šis žmogus buvo puikiai pažįstamas.
ą Oželytė buvo pakviesta pasakyti kalbą Rytų Europos šalių konferencijoje, kurią 1991 m. sausio mėnesį Kristiansando mieste organizavo Konservatorių partijos moterys, o aš (autorius) pasirūpinau kontaktais.
6 Skyrius
ŽVAIGŽDĖ IR AGENTAS
Vieną vakarą, po to kai Nijolė Oželytė ir Violeta Motulaitė davė interviu Jahn Otto Johansenui NRK, mes lėtai ėjome iš Marienlyst rajono į viešbutį, esantį miesto centre, šalia Stortingo. Jos nenorėjo kviesti taksi, o paprasčiausiai lėtai pasivaikščioti ir pasižvalgyti į puošnias parduotuvių vitrinas, kur visa tai, ko jų šalis stokojo, nesuvokiamais kiekiais buvo čia. Netikėtai susitikome Nobelio instituto direktorių. Aš pristačiau Nijolę, kuri tuoj pat jį sukritikavo už tai, kad Nobelio premija buvo skirta Gorbačiovui. "Juk tai tokia valstybės galva, kuri nei mato, nei girdi, nei žino, kai jo kareiviai žudo civilius žmones." Ji nei mažiausiai neatsižvelgė į tai, kad sprendimą priima komitetas, o ne direktorius.
Tada vėl ėmėme kalbėti apie Kukuškiną. Staiga Nijolė pasisuka į mane ir sako:"Noriu susitikti su Kukuškinu. Dabar ". Aš buvau jai papasakojęs apie šį šviesiaplaukį, malonų vyriškį, dirbantį Sovietų Ambasadoje ir dalyvavusį keliose Jaunųjų Konservatorių konferencijose apie Rytų Europą, - jį labai mėgo merginos, ir aš įtariau, kad jis buvo man priskirtasis KGB stebėtojas. Dauguma, dirbusių gynybos ir saugumo politikos srityje, paprastai tokius turėdavo.
Jis neseniai buvo rodomas per televiziją ir komentavo įvykius Baltijos šalyse - būtent tą vakarą kai mes svečiavomės pas Nilsą Tommy. Po kruvinųjų dienų Vilniuje jis taip pat buvo atėjęs pas mane ir papasakojo, jog turi vaizdo įrašo kasetę, įrodančią, jog viso įvykusio priežastis buvo civilių Lietuvoje ir Latvijoje kabinėjimasis prie kareivių, ir kvietė pas save namo jos pasižiūrėti. Žinoma, aš atsisakiau. Beje, kartais kildavo įtarimas, kad jis tą pačią pasaką pateikė ir Užsienių reikalų ministerijos žmonėms, ir kad būtent todėl Stoltenbergas išsiuntė žmogaus teisių ekspertus tikrinti padėties. Kai visa tai papasakojau, Nijolė tiesiog užsidegė ir nedavė ramybės kartodama, kad nori susitikti su Kukuškinu. O štai dabar ji reikalavo susitikti su juo nedelsiant.
Priėjome prie Bogstadveien ir Sporveisgaten sankryžos. "OK," - pasakiau aš. "Mano butukas yra čia pat šalia. Eime ten ir paskambinsime." Kukuškinas atsiliepė pats. "Labas,"- pasakiau, -"Su manimi yra dvi jaunos moterys, kurios norėtų susipažinti su jumis. Ar neateitumėte? Aš gyvenu Grionnegata 3." Tikriausiai jis pagalvojo, kad tai kokios nors gražuolės iš Telemarko Jaunųjų konservatorių ir užsidegė. "Tuoj pat ateisiu." Po 20 minučių jau skambino prie durų. Atidariau, ir jis įėjo. Merginos išėjo į prieškambarį, ir aš jas pristačiau: "Nijolė Oželytė iš Seimo Vilniuje ir…"
Jis suakmenėjo. Plaukai atsistojo piestu, akys išsprogo iš siaubo, ir jis sustingo kaip sušaldytas į ledą. Raudonplaukė Nijolė puolė nedelsdama. Kaip valkirija metėsi ant jo. Paėmiau juos abu už parankių ir įvedžiau į svetainę. Ji atsisėdo ant sofos, jis – ant krėslo, o ji tęsė puolimą. Pamažu jis atgavo žadą. Iš pradžių kalbėjo ramiai, be jausmų. Po kurio laiko jis irgi pakėlė balsą, ir jo tonas darėsi vis grubesnis. Visa tai kas vyko priminė man sceną iš Tolstojaus ar Dostojevskio. Betgi joks vyras negali nugalėti tokios furijos, kaip Nijolė, žodžių kovoje. Bandžiau tarpininkauti, bet tik po poros valandų sugebėjau įsiterpti vienu ar kitu žodžiu.
Staiga Kukuškiną kaip žaibas trenkia. Jis visiškai nutyla ir tik intensyviai veria akimis Nijolę. Ji kurį laiką tebekalba, bet neužilgo taip pat nutyla. Šitaip jie, žiūrėdami vienas į kitą, kurį laiką sėdi. Galiausiai jis pamažu, akcentuodamas kiekvieną žodį ištaria:
"Ar jūs vieną vakarą, 1973 metais buvote teatre Maskvoje?" Ji pažvelgia į jį su nepasitikėjimu.
"Jūs ką tik paminėjoje..." – ir jis pacituoja kažką labai asmeniško apie sunkią vaikystę. Tada ir Nijolę tarsi žaibas trenkia. Juk tai ji sakė tik vienam, vieninteliam žmogui. Ji susiima už galvos ir sušunka:" TUUUUU!".
Paaiškėja, kad kartą jiedu, dar būdami jauni studentai, susitiko teatre. Vieną gražų gegužės vakarą 1975 Dievo metais jie klajojo po to Maskvos prospektais. Tik tą vakarą, tik tą naktį, tą vieną. Ir po to jie niekuomet daugiau vienas kito nematė – iki dabar. Jis – KGB agentas, ir ji – tiesiai iš to apgulto Vilniaus seimo. Jie ilgai tyli. Nesako nei žodžio, tik žiūri vienas į kitą tiriamais, beveik netikinčiais žvilgsniais.
Tada išėjome iš namų. Lauke jau buvo tamsu, tik karaliaus rūmai apšviesti kaip dieną. Tūkstančiai mažų žvakelių, žmonių padėtų čia išreikšti meilę ir pagarbą mirusiam karaliui Olavui.
Mes lėtai ėjome pro šalį. Violeta ir aš pirmi. Jiedu mums iš paskos. Jau apačioje prie Studentenlunden išgirdau, kad Kukuškinas kažką murmėjo, jog jis buvo tik aparato dalis, kad jis tik dirbo savo darbą – "bet savo širdyje aš jus palaikau."
Palinkėjome labos nakties. Merginos dingo už viešbučio durų, o aš su Kukuškinu vėl nuėjome Karaliaus rūmų link. Jis buvo tarsi transe. Nesakėme nei žodžio. Tik linktelėjome vienas kitam išsiskirdami. Jis pasuko Drammensveien kryptimi, aš link Grionnegata.
Po poros dienų Nijolė ir Violeta išskrido iš Oslo. Kai jos nusileido Maskvoje, per garsiakalbius nuskambėjo įsakymas visiems pasilikti savo vietose iki tolimesnių instrukcijų. Tada įėjo aukštesnio rango karininkas ir pasiteiravo ponios Oželytės. Nijolė su Violeta sustingo į ledą. "Dabar viskas baigta. Jie dabar mus suims." Žiauriausia pasaulio istorijoje tironija savo šaltus įdrėskimus paliko kiekvieno, joje gyvenusio, sieloje.
Bet Nijolėje sukyla išdidumas. Ji jokiu būdu neturi parodyti išgąsčio. Ji atsistoja, veriančiai pažiūri karininkui į akis ir garsiu, aiškiu balsu ištaria:
"Aš esu ponia Oželytė."
Karininkas sumuša kulnais ir atiduoda pagarbą:" Sekite paskui mane."
Juodvi susirenka savo gvazdikų puokštes ir išseka iš paskos. Šalia pat nusileidimo juostos, prie šio didžiulio geležinio paukščio stovi juodas limuzinas. Karininkas atidaro duris ir vėl atiduoda pagarbą. Jos įsirango į užpakalinę sėdynę ir nuvežamos į vidaus skrydžių oro uosto laukimo salę, iš kur turi skristi lėktuvas į Vilnių. Karininkas vėl su pagarba atidaro duris ir jos išlipa.
Štai ir visa istorija.
Kai jau po to Nijolės paprašiau visa tai paaiškinti, jis nusišypsojo ir atsakė:
"Gal taip jis padėkojo man už puikią mūsų jaunystės pavasario naktį."
Toliau būtina papasakoti, kad po keturių mėnesių KGB agentas Michailas Butkovas po vieno meilės nuotykio pašalinamas iš Sovietų Ambasados Osle. Kai apie tai paaiškėjo, Kukuškinas kuo skubiausiai išvyko iš Norvegijos, norėdamas išvengti oficialaus išvarymo. Po to jis Norvegijoje buvo paskelbtas persona non grata. Iki pučo Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio mėnesį, jis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Maskvoje. Kas nutiko po to - nežinoma.
Iš norvegų kalbos vertė Daina Bogdanienė