PRARASI GIMTĄJĄ KALBĄ – PRARASI SAVE
Kai 1990 aisiais atvykau į Norvegiją mano vaikai buvo dar maži – 7 ir 5 metukų. Jie palyginti greitai išmoko norvegų kalbą ir šneka dabar šia kalba taip pat, kaip ir gimtąja, ir geriau nei aš, pradėjusi jos mokytis 30-metė. Tačiau sūnūs lietuvių kalbos nepamiršo. Nors abu gyvena ne Lietuvoje, kalbamės (o ir jie kalbasi tarpusavyje) tik lietuviškai ir turime savų šeimyninių posakių, juokų, kuriuos susikūrėme bendraudami jų vaikystėje, o kai kuriuos aš atsinešiau dar ir iš savo šeimos. Tas šeimyninis bendravimas yra be galo mielas ir svarbus, jis jungia mus kaip niekas kitas ir jis jungia mus su Lietuva. Niekuomet neįsivaizdavau, kad su vaikais galėčiau kalbėtis norvegiškai. Tai man būtų tas pats, kaip šokuoti viena koja ar matyti viena akimi – jausčiausi nesanti aš, neišreikščiau savęs ir savo asmenybės, neleisčiau kalbai sužėrėti visomis vaivorykštės spalvomis, nepajusčiau nei pusės to bendravimo su vaikais džiaugsmo.
Mano pažįstama lietuvė, ištekėjusi už norvego prieš 14 metų, iš Lietuvos čia atsivežė ir 12 metų dukrą. Mergaitė, pagyvenusi Norvegijoje metus, išvyko atgal į Lietuvą gyventi pas lietuvį tėvą, motinai pareiškusi: "Čia gyventi negaliu, nes jaučiuosi invalidė. Negaliu kalbėtis su bendraamžiais, kai moku norvegiškai kaip 3 metų vaikas". Ši mergina, beje, dabar puikiai moka ne tik norvegiškai, bet ir kitas užsienio kalbas ir, baigusi politinius mokslus, dirba diplomatinį darbą. Jau vaikystėje išryškėjo jos stipri asmenybė, neleidusi jai taikstytis su savimonę žeminančiomis aplinkybėmis, trukdžiusiomis jai išreikšti visą save.
Gimtoji kalba – motina, duona, saulė, dvasinių turtų saugykla
Lietuvių rašytojai šimtmečiais garbino lietuvių kalbą per metaforas, kuriomis ji įvardijama. Jau pirmasis Didžiosios Lietuvos rašytojas Mikalojus Daukša yra pateikęs esminę kalbos interpretaciją. Tautai, sako jis, prigimti yra trys dalykai "tėvų žemė, papročiai ir kalba. Gimtoji kalba išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas... Sunaikink ją - užtemdysi saulę danguje, atimsi gyvybę ir garbę." Motinos kalbos šviesumas lietuvių tautos rašytojų akimis simbolizuoja sielos, Dievo, šviesaus gyvenimo, nematerialių dorovinių vertybių dalykus. Kas negerbia motinos, nevertas žmogaus vardo, dėl to ir tas, "kas leidžia pražūti kalbai, nebijo ir žmonių jau vardo ant amžių nustoti" (Silvestras Gimžauskas). "Kalba mūsų motina, ji moko mus vaikščioti gimtojo krašto keliais " (Eduardas Mieželaitis).
Gimtąją kalbą lietuvių poetai neretai lygina ir su duona, kuri šventa. Juk duona mus maitino motina, todėl su kasdiene duona, jos kvapu siejamas ir gimtųjų namų, ir pačios kalbos motyvas. Atimk iš tautos kalbą – duoną, ir ji mirs.
Kalba yra sukaupusi didžiulį turtą, kurį mums rinko ir sukrovė dešimtys anksčiau gyvenusių kartų. Kalbininkas Juozas Balčikonis teigė: "Tauta į kalbą sukrauna savo dvasios turtus". Tai dorovinių vertybių saugykla, kurias atėmus, nebeliks ir pačios Lietuvos
Kalboje reiškiasi ir asmeninis individualumas. Kiekvieno mūsų kalba – ne tik išmokti žodžiai, tai ir mūsų asmenybė, mūsų stilius, jumoras, mūsų tėvų ir senelių vartoti kalbiniai kodai, patarlės, priežodžiai. Kiekvieno mūsų kalbos individualus iškirtinumas – mūsų asmenybės dalis, kurio atsisakius prarandame didelę dalį savęs. Juk kiekvienas ištartas žodis turi savo gyvenimiškąją patirtį, siejamą su išgyvenimais, jausmais, prisiminimais.
Kalba be namų
Visą laiką buvo manoma, kad namai, gimtoji vieta yra esminė žmogaus tapatumo atrama. Jos praradimas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios lokalizacijos pakerta žmogaus identiteto pamatus. Turint tai galvoje, aišku, kad dabar situacija tikrai grėsminga kalbos išlaikymui. Daug lietuvių išvyksta į užsienį, ir juos apsupa kita kalbinė aplinka. Karštligiškai mokomasi užsienio kalbos, nes tai - išlikimo, įsitvirtinimo kitoje šalyje, o vėliau – gero gyvenimo susikūrimo svetur garantas. Įsitraukus į šį procesą, lengva apleisti, pamiršti lietuvių kalbą. Žinoma, išvykę į kitą kraštą, privalome įsileisti ir kitą kalbą, natūralu, kad svetimą kraštą verčiant savu, ieškome ryšio per kalbą, nes kalba ir yra raktas į kitą šalį ir visuomenę. Su naujai išmokstama kalba skverbiasi į mus ir kita istorija, kita kultūra, papročiai, vertybės. Tai tokiomis aplinkybėmis - natūralus procesas, bet kartu tai - lūžis kiekvieno žmogaus sąmonėje, kurį ne visi atsparūs atlaikyti.
Lietuvoje lietuvių kalba taip pat kinta, ir ne visada į gerąją pusę. Joje įsitvirtina kaip norma daugybė skolinių, žargonybių. Mokslininkai įvardija tai kaip dvasinės tautos kultūros nuosmukį. Iš televizijos ekranų byloja į mus ne tik rusišku ar kitokiu užsienietišku žargonu svetimą humorą žarstantys personažai, bet ir "puskalbiai" politikai, valstybės galvos, kurių kalbos klaidos ir svetimžodžiai rėžia ausį.
Didžiojoje dalyje visuomenės kalba nepagrįstai tapo tik bendravimo priemone, ji paverčiama įrankiu, nuvertinama nuo idealo į naudmeną. Įsigali paviršutiniškumas, kai ne tik gimtosios kalbos, bet ir kitų tautinių dalykų atsisakoma kaip nereikalingo balasto, skubiai neriant į Europos Sąjungos sūkurį. Kai pasukama tokiu keliu, nejaučiant kalbos visumos ir svarbos, daroma žala ir gimtajai, ir svetimajai kalbai: sava dorai neišmokstama, skurdinama, o svetimoji kalba iškraipoma, taikant ją tik kaip bendravimo instrumentą, supaprastinant iki "pasikalbėjimo žodynėlio" lygio.
Esu Norvegijoje sutikusi ne vieną lietuvį, kuris, kalbėdamas lietuviškai, kas antrą žodį kaišioja norvegiškus žodžius ir didžiuojasi tokia kalbos metamorfoze. Kai prabyla norvegiškai, toji jo užsienio kalba taip pat labai skurdi ir neišraiškinga, tačiau žmogus dažniausiai įsitikinęs, kad moka norvegiškai vos ne puikiai, ir nei lietuvių, nei užsienio kalbos tobulinimui nededa jokių pastangų.
Lietuvių kalba – podukra?
Vilniaus universiteto mokslininkė Regina Koženiauskienė recenzuodama Giedrės Čepaitienės ir Kazimiero Župerkos lietuvių kalbos vadovėlį XI-XII klasei, aptaria ten pateikiamus tekstus apie gimtąją kalbą. Ji rašo apie šveicarų prozininko Roberto Valzerio (Robert Walser) miniatiūrą "Vokiečių kalba", kur pasakojama apie kalbą, kaip apie mylimą mergaitę, kadaise buvusių stiprią ir didžią. Jos žvilgsnis, jos mostai buvę puikūs, tačiau atėjęs toks laikas, kai ji užsimiršo, leidosi kad ja būtų piktnaudžiaujama, ir tada tapusi bjauri. Bet tautoje visada buvę žmonių, tikėjusių jos prisikėlimu. Nors dabar ji pasiklydusi, ji verkia, bet greitai susiras kelią ir smagiai nusijuoks.
Atrodo, kad būtent į tokį podukros, ištremtosios vaidmenį yra dabar patekusi ir lietuvių kalba. Juk mūsų visuomenė, paveikta ilgo rusinimo, priverstinai brukamos dvikalbystės, dabar tapo neatspari žalingai kitų kalbų įtakai. Gimtosios kalbos jausmas gerokai apnykęs. Mokėti užsienio kalbą neretai - didesnė vertybė, nei gerai mokėti savąją. O juk dar kalbininkas Jonas Jablonskis sakė:" Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didelė gėda savos gerai nemokėti."
Amerikos lietuvių mokslininko tyrimas, pateiktas 2005 m. Vilniuje vykusiame pasaulio lietuvių mokslininkų simpoziume rodo, kad lietuviai, atvykę į Ameriką per paskutiniuosius 15 metų, nutautėja kelis kartus greičiau, nei ten gyvenantys jau keliasdešimt metų. Tai lemia žmonių nusiteikimas – niekinimas viso to, kas lietuviška ir garbinimas to, kas užsienietiška, tame tarpe ir savo gimtosios kalbos. Bet ar pamynę savo prigimtį, savastį tapsime geresni, laimingesni? Ar netapsime ”mankurtais” – būtybėmis be šaknų, tautinės savimonės, atminties, negerbiančiomis nei savų, nei svetimų tradicijų, papročių ir kalbos. Pamiršę savąją, deramai nemokantys svetimos, tapsime vien sumaterialėjusiais vartotojais, temokančius save reikšti jaustukais, kaip Eločka iš Ilfo ir Petrovo romano "Dvylika kėdžių".
Mokėsi savo kalbą - išmoksi ir svetimą
Jau M. Daukša pabrėžė, kad kitų kalbų mokėjimas ir vartojimas visada visų žmonių bus ir tebėra vertinamas ir giriamas. Tačiau kartu M. Daukša smerkė ir gimtosios kalbos apleidimą, bodėjimąsi ja.
Filosofas Hansas–Georgas Gadameris aiškina Tėvynės ir kalbos sąsajas. Jis teigia, kad kiekvienas, kas savo gimtojoje kalboje jaučiasi kaip namie gali išmokti ir kitų kalbų, ir išmokti taip gerai, kad ir jose bus kaip namie.
Taigi be galo svarbu – tobulai išmokti savo gimtąją kalbą. To kiekvienas mūsų turi sąmoningai siekti. Kalba sukuria dvasinio bendrumo erdvę. Išlaikydami savo kalbą, nežiūrint to, kur begyventume, esame viena tauta, ieškanti bendrų tikslų, kurianti bendrus visos Lietuvos ateities projektus.
Tokioje situacijoje, kuri yra dabar, Lietuvai ir lietuvių kalbos išlikimui iškyla nauji ir sunkūs tautinės savimonės ir lietuvių kalbos išlaikymo uždaviniai, kurių spręsti žmogus, paliktas vienas, jau nebepajėgus. Į šį procesą turi įsitraukti ne tik lietuvių kalbos specialistai, mokslininkai, žurnalistai, bet ir politikai ir valdininkai, kalbantys tautai iš televizijos ekranų. Jie turi jausti kiekvieną gimtojo žodžio svorį ir atsakomybę už jį. Turi būti žadinamas žmonių sąmoningumas, siekiant kalbėti kokybiška, turtinga kalba, suvokimas, kad praradę kalbą, tapę "puskalbiais" prarasime ne tik save, bet ir savo dvasinę Tėvynę.
Daina Bogdanienė
2006.02.28.
Cituojama iš straipsnių:
Regina Koženiauskienė (Vilniaus universitetas). Gimtosios kalbos vadovėlis – tautos dorovinių vertybių ugdytojas. Gimtasis žodis, 2005 m., nr. 8,
Marytė Gustainienė, Henrikas Kundrotas. Gimtoji kalba ugdymo institucijose. Gimtasis žodis, 2006 m., nr.1.