Emigracijon – kaip į mėnulį
Nors girdime daug įspūdingų emigrantų sėkmės istorijų, ne visiems ir ne iš karto pasiseka rasti išsvajotas aukso kasyklas. Nemažai tokių,
kurie svetur vyksta be jokios išankstinės informacijos. Patikėję kokio nors Jono ar Petro pasakomis, patenka į bėdą, yra apgaunami ar
išnaudojami. Iniciatyvą padėti atvykėliams iš Lietuvos pirmoji parodė, ko gera, daugiausia jų sulaukianti Didžioji Britanija, kurios ambasada
mūsų šalyje prieš metus išleido informacinį leidinį „Darbas Jungtinėje Karalystėje”. Šią iniciatyvą tęsia Norvegijos lietuvių bendrija, praė-
jusią savaitę pristačiusi leidinį „Informacija lietuviams Norvegijoje”. Panašūs leidiniai praverstų ir į kitas vakarų šalis išvykstantiems mūsų
žmonėms.
Aistė Stankevičienė
aiste@laikas.net
Dar visai neseniai neatrodė, kad mūsų valdžiai nors kiek rūpėtų nenutrūkstamas emigrantų į Vakarus srautas. Gerai prisimename naujųjų emigrantų nusiskundimus dėmesio stoka, jų pojūtį, tarsi savo tėvynei būtų nereikalingi. Išvykėliai apgailestavo ir dėl ekonominius pabėgėlius smerkiančios valstybės pozicijos, – valstybė pati juos atstūmė, bet nepasigėdijo apmokestinti svetur sunkiai uždirbtų pinigų. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje emigracijos temai skirtų pasisakymų, renginių bei leidinių pasipylė tarsi iš gausybės rago.
Dvigubo apmokestinimo nebus
Kad valstybės vadovai atsitokėjo, matyt, turėtų simbolizuoti ir leidinio į Norvegiją atvykstantiems lietuviams pristatymas Vyriausybės rūmuose. Pradėdamas renginį Vyriausybės kancleris Antanas Zenonas Kaminskas pabrėžė, kaip svarbu sukurti visai naują – glaudesnę – santykių su išeivija sistemą. Regis, bent jau žodžiais pradėta vertinti išeivijos bendruomenių reikšmę formuojant teigiamą Lietuvos įvaizdį užsienyje, pabrėžiama galimybė pasinaudoti gausių emigracijos grupių įtaka tų šalių valdžiai.
Anot A. Z. Kaminsko, skirtingais vertinimais į Lietuvą kasmet grįžta nuo 100 iki 300 mln. Lt svetur uždirbtų pinigų, o tai yra nemažos investicijos. Džiugi naujiena išvykėliams: Finansų ministerija parengė, o Vyriausybė jau patvirtino įstatymo pataisą, kuriai pritarus Seime užsienyje dirbantys tautiečiai bus atleisti nuo dvigubo pajamų apmokestinimo. Tai irgi būtų žingsnis esančių čia ir ten suartėjimo link.
Perspėti vykstančiuosius – natūralu
Didesnį dėmesį naujiesiems emigrantams rodytų ir tas faktas, kad leidinį „Informacija lietuviams Norvegijoje” išleido Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), anksčiau išskirtinį dėmesį rodęs tik į buvusios Sovietų Sąjungos šalis likimo nublokštiems lietuviams ir senosios emigracijos atstovams.
Pasak TMID generalinio direktoriaus Antano Petrausko, valstybė tikrai neskatina ir neruošia emigracijai, bet pasaulyje įprasta vykstantiems ar jau išvykusiems žmonėms suteikti kuo daugiau informacijos, nes diplomatinės atstovybės to padaryti negali. Žmonės, nepaisydami pamokslų, vis tiek vyks į užsienį. Perspėti į nelaimę galinčius patekti tautiečius – natūralus dalykas. Kitos šalys – Latvija, Estija, Lenkija ar Vengrija tai jau daro.
O man sakė...
Manoma, kad vienoje turtingiausių pasaulio šalių – Norvegijoje dabar gyvena apie 20 tūkst. atvykėlių iš Lietuvos. Šios šalies lietuvių bendrijos valdybos pirmininkė Daina Bogdanienė sako, kad sostinėje Osle galima pamatyti labai daug mašinų su lietuviškais numeriais, lietuvių dažnai gali sutikti visuomeniniame transporte. Per 15 gyvenimo Norvegijoje metų Dainai teko daug bendrauti su atvykėliais iš Lietuvos. Juos moteris skirsto į dvi grupes: vieni į šalį atvyksta susirinkę būtiną informaciją. Tačiau tokių – gerokai mažiau. Tai paprastai geriau išsilavinę žmonės, ruošęsi kelionei net apie metus, pramokę kalbos. Bet dauguma tautiečių, ir ypač plūstelėjusių į Norvegiją per pastaruosius trejus metus, atvyksta beveik be jokių žinių. Anot D. Bogdanienės, kartais net neaišku, kaip toks žmogus apskritai randa norimą užsienio valstybę. Visą informaciją tokie keliauninkai susirenka iš „Jono ar Petro”. Prisiklausę kitų kalbų jie mano, kad dirbdami elementarius žemės ūkio darbus uždirbs 20 tūkst. Lt per mėnesį. Arba būdami pagalbiniais darbininkais statybose gaus po 16 tūkst. Lt. „Tai nesąmonė. Panašiai gauna vietos parlamento nariai”, – komentuoja D. Bogdanienė.
Kad trūksta informacijos, parodė Norvegijos lietuvių apklausa internetu. Lietuvių bendrijos nariams, kurių labai mažai, palyginti su visu atvykėlių skaičiumi, – vos 100, apklausos rezultatai pasirodė labai netikėti. Mat jie manė, kad pagrindinė bendrijos funkcija – organizuoti kultūrinius renginius. Tačiau iš atsakymų paaiškėjo, kad žmonės pirmiausia nori informacijos apie darbo santykius. Jie teigė, jog Lietuvoje jos negauna, o atvykę į Norvegiją dėl pagalbos kreipiasi į rusakalbius. Naujasis leidinys turėtų užpildyti šią spragą – jis bus platinamas per Lietuvos ambasadą Norvegijoje, paskelbtas ir lietuvių bendrijos puslapyje
www.nlbendrija.org.
Lietuvių bėdos
Pasak D. Bogdanienės, Norvegijoje darbo leidimus gauti labai lengva. Naujoms ES šalims čia galioja penkerių metų pereinamojo laikotarpio taisyklės, tad tokios trukmės darbo leidimus gauna daug žmonių. Atvykę lietuviai dažniausiai dirba nekvalifikuotą darbą žemės ūkyje, fermose, statybose. Nemažai yra auklių, kompiuterių specialistų. Šioje šalyje laukiami gydytojai ir slaugytojos, kalbama, kad gana lengvai darbą randa virėjai ir kepėjai.
Ponia Daina pabrėžia, kaip svarbu pasirašyti darbo sutartį, kurioje numatomi keturi pagrindiniai dalykai: darbo valandos, darbo užmokestis, jo išmokėjimo datos ir prieš kiek laiko darbdavys turi pranešti apie atleidimą iš darbo. Deja, lietuviai tuo nesirūpina. Nors apie atleidimą iš darbo šioje šalyje paprastai privaloma pranešti prieš mėnesį, lietuviai dažnai išgirsta frazę: rytoj gali nebeateiti. Sutvarkius sutartį, už šį pažeidimą būtų galima išsireikalauti kompensaciją.
Be to, mūsų žmonės dažnai nusvyla ir dėl didesnio pasitikėjimo žodžiais nei tuo, kas parašyta popieriuje. Jei prižadamas keleriopai didesnis uždarbis nei tas, kuris parašytas sutartyje, žmogus vis tiek gaus sutartyje nurodytą sumą.
Labai dažnai lietuviai bijo prisipažinti, kad nemoka dirbti su tam tikra technika. Tačiau tai gali lemti nelaimingus atsitikimus, kurie tarp išvykėlių tikrai nereti. Prisipažinti, kad neišmanai, naudinga, nes pagal įstatymus darbdavys privalo apmokyti dirbti technika. „Žmonės turi išdrįsti daugiau reikalauti iš darbdavio. Norvegija – civilizuota šalis, o lietuviai – ES piliečiai, jiems galioja tos pačios taisyklės kaip ir kitiems. Bet reikia jas žinoti, kad nesijaustum baudžiauninku ar vergu”, – sako D. Bogdanienė.
Pašnekovei neaišku, kokią funkciją atlieka lietuviškos įdarbinimo firmos, nes susidaro įspūdis, kad jos nelabai ką išmano apie šalį, kur įdarbina savo klientą. Regis, joms rūpi tik paimti pinigus, o paskui žmogus paliekamas likimo valiai.
Pagalbą galima prisišaukti
Su Norvegijos lietuvių bendrija bendradarbiaujančios teisinių paslaugų firmos „Salomon&Johansen” advokatas Thomas Benestadas pabrėžia, kad šioje šalyje labai stipri socialinės apsaugos sistema, įtakinga profesinė Darbo sąjunga, tad galima tikėtis apginti savo teises ir išsireikalauti kompensacijų praradus darbą, įvykus nelaimingam atsitikimui, susirgus, tapus smurto auka.
Pasak advokato, net negavę darbo leidimo atvykėliai turi tam tikrų teisių. Dirbantieji norvegų kompanijose visada gali pretenduoti į kompensaciją, svetimtaučių firmose būna įvairiai. Daugiau teisių turi gavusieji ilgalaikį darbą. Mažiau – sezoninį, kelių mėnesių darbą, pavyzdžiui, porai mėnesių atvykę rinkti krabų, kuriuos norvegai gaudo kasmet rudenį.
T. Benestadas pasakoja, kad dažniausiai tenka padėti besiskundžiantiesiems dėl prastų darbo sąlygų, labai ilgos darbo dienos, apmokėjimo, atleidimo iš darbo be priežasties. „Lietuviai dirba gerokai daugiau nei turėtų, be jokių pertraukų. Tačiau jiems nereikėtų sutikti su bet kuo, kas siūloma. Į Norvegijos darbo inspekciją galima kreiptis ir anonimiškai. Buvo atvejis, kai padėjome penkiolikai darbininkų iš Lietuvos, atleistų be priežasties. Bylą išsprendėme iki teismo, kiekvienas žmogus gavo po 12 tūkst. Lt kompensaciją”, – pasakojo T. Benestadas.
Anot jo, visi norvegų darbuotojai privalo turėti socialinį draudimą, tačiau net jo neturintieji pretenduoja į išmokas. Štai šį rudenį žuvo pas norvegų ūkininką dirbęs vidutinio amžiaus lietuvis, bandęs sutaisyti šiaudų vyniojimo mašiną. Nors žmogus buvo neapdraustas, jo šeima turėtų gauti nemenką kompensaciją.
Advokatas sako, kad net turistas, užpultas girtų norvegų, turi teisę į kompensaciją. Jos gali tikėtis ir nuo smurtaujančio vyro norvego nukentėjusi žmona lietuvė.
Skaičiuojamos tik pajamos
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Gabrielius Žemkalnis mano, kad vykstantiesiems į užsienį praverstų ir informacija apie atlyginimų bei išlaidų santykį. Juk Norvegijoje ar, sakykime, Anglijoje bei Airijoje pragyvenimas nėra pigus. Tam pritaria ir Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Linas Jakučionis. Jo teigimu, informacijos apie pragyvenimo kainas stygius – didelė atvykėlių bėda. „Lietuviai įsivaizduoja, kad čia teka medaus upės. Tačiau norint pragyventi taip kaip Lietuvoje, Airijoje tenka išleisti septyniskart daugiau”. Jo manymu, jei žmonės Lietuvoje taupytų kaip Airijoje – pirktų pigiausią maistą, gyventų bute po aštuonis – susitaupytų ne ką mažiau nei užsienyje.