UŽAUGINKIME VAIKAMS SPARNUS
Dvikalbystė tikrai įmanoma
"Man liabei siunku kalbieti lituvyškai..."
Įsiminė istorija, kurią papasakojo Ispanijos LB pirmininkė Loreta Paulauskaitė. Lėktuve, skrendančiame iš Barselonos į Vilnių sėdi pora iššaukiančiai apsirengusių jaunų, gražių mamų. Jos garsiai bendrauja su savo 2-3 metukų vaikais laužyta ispanų kalba su lietuvišku akcentu. Galima suprasti – Ispanijoje lietuvaitės gyvena ne tokį ilgą laiką, vos kelis metus. Tačiau bendravimui su vaikais renkasi ne gimtąją kalbą, o ispanų, nors jų vyrų ir vaikų tėvų šalia nėra. Tik kai vaikai ima triukšmauti ir išerzina plepančias motinas, jos pereina į lietuvių kalbą. Nuskamba draudimai: "baik!", "nustok bliauti!", pasigirsta jau ir rusiškas keiksmažodis. Ką gi, ispaniškai keiktis lietuvės dar neišmoko...
Kita scena – į LR Ambasadą Norvegijoje dalyvauti rinkimuose atvyksta jau 15 metų Norvegijoje gyvenanti lietuvė ponia. Ji prisėda, paklausta ar nenorėtų pasivaišinti kava, ir ilgai postringauja apie tai, kad lietuviai turį per mažai patriotizmo, kad kai kurie net neįsigiję tautinių kostiumų, nors visi norvegai juos turi ir mielai nešioja, ir kad mes turėtume mokytis iš norvegų būti lojaliais savo šaliai. Teisingos, gražios mintys. Tačiau jos sukelia abejonių, kai kito renginio metu pamatau šią ponią su 10-ies metų dukrele. Vėl tas pats – lietuvė motina su dukra kalba norvegiškai. Į mano klausimą, kodėl nelietuviškai, atsakoma – vaikas nemoka...
Ir dar vienas, keistesnis pavyzdys. Už norvego ištekėjusi lietuvė moteris atsiveža į Norvegiją vaikus iš pirmosios santuokos – 5 erių ir 12 os metų. Praėjus penkiems metams šie vaikai jau kalba tik norvegiška, o užkalbinti lietuviškai "nieko nebesupranta". Galiausiai 17 metė (atvykusi i Norvegiją būdama 12os metų) su neslepiamu pasididžiavimu ir du specialiai paryškintu akcentu parneša: "Man labai sunku kalbėti lietuviškai"...
Dvikalbėje šeimoje – vienkalbis vaikas
Lietuvė Viktorija, gyvenanti Norvegijoje jau septynerius metus, turi du sūnus – penkerių metų Viljamą ir pusės metų Emilį. Nors ji pati užaugo dvikalbėje šeimoje (motina lietuvė, tėvas – rusas) ir pati puikiai moka šias kalbas, teigia, kad kalbinė situacija Lietuvoje, kur ji augo, buvo kitokia. Lietuvoje buvo kalbama lietuvių ir rusų kalbom, kurias ji puikiai ir įsisavino. O Norvegijoje ji yra pakliuvusi į visiškai skirtingą situaciją, kurioje vaiką išmokinti lietuvių kalbos jai atrodo yra neapsakomai sunku.
Kasdienybė tokia: su vyru kalba norvegiškai, su vyro šeima – jo tėvais, broliais ir seserimis – taip pat norvegiškai. Vaikas lanko norvegišką vaikų darželį, bendrauja su norvegais vaikais ir norvegiškai kalbančiomis auklėtojomis, žiūri norvegiškas televizijos programas. Visa aplinka – norvegiška. Viljamas, nors mama bandė su juo kalbėti lietuviškai, jai atsakinėja tik norvegiškai. "Pradžioje, "- sako Viktorija, - "aš tikrai nuoširdžiai bandžiau vaiką išmokyti lietuvių kalbos, kartu skaitydavome knygeles, sekdavau jam pasakas, dainuodavau daineles. "
Lūžis įvyko tada, kai Viktorija nuėjo dirbti, o jos vyras liko namuose su vaiku. "Jau po pusės metų, pastebėjau, kad Viljamas nebesupranta lietuviškai. Tikriausiai pritrūkau valios, net būtent tada ir pradėjau su vaiku kalbėtis norvegiškai. " – sako moteris. Ji taip pat teigia, kad gal lėmė jos pačios didelis noras kuo greičiau integruotis į visuomenę, ji stengdavosi su visais kuo daugiau kalbėtis norvegiškai, norėdama pati kuo greičiau išmokti šią kalbą. Taip Viktorija pasidavė, nebemato išeities, nes, jos manymu, lietuviškai kalbėtis su vaiku yra per sunku. Nors pati pripažįsta, kad jos tėvo užsispyrimas su ja kalbėtis tik rusų kalba, buvo pagrindinė priežastis jai puikiai išmokti šią kalbą.
"Dabar auga antrasis, Emilis. Su juo kalbu lietuviškai. Noriu vaikus išmokyti lietuvių kalbos, bet labai reikia kokios nors informacijos, patarimų, kaip neprarasti vilties, kaip dirbti su vaiku, nepasiduoti kalbinei aplinkai. " – sako Viktorija.
Mamos pritrūksta kantrybės ir žinių
Pasiklausinėjusi kitų, supratau, kad Viktorijos problemos – dėsningas dalykas. Su tokiais pačiais sunkumais susiduria ir kitos lietuvės, ištekėjusios už norvegų ir auginančios ikimokyklinio amžiaus vaikus. Norvegijoje jos buriasi į sekmadieninę tokių vaikučių grupę, kuri susitinka pora kartų per mėnesį.
Romena Paulauskaitė Hagen sako, kad šią grupę lanko 10 vaikų, tačiau nėra nei vieno dvikalbio, t.y. vaikai kalba tik norvegiškai, o mamos, susirinkusios sekmadieniais, bando juos mokyti lietuviškai. Romena pasakojo, kad visos mamos patiria tą patį – kūdikystėje su vaikais kalbasi lietuviškai, tačiau kai vaikas jau ima kalbėti pats, t.y. apie 3-4-uosius jo gyvenimo metus, jis kalba tik norvegiškai, t.y. ta kalba, kurią girdi aplinkoje. Norvegiškai taip pat atsakinėja ir mamai, kuri į jį kreipiasi lietuviškai. Būtent šios fazės metu mamos praranda kantrybę, valią ir, negalėdamos priversti vaiko kalbėtis du jomis lietuviškai, pereina į norvegų kalbą. Romena sako, kad mamos turi labai mažai informacijos apie dvikalbystę, ir kad tokios žinios tikrai ypatingai praverstų vaikus su norvegais auginančioms lietuvėms.
Dvikalbystė įmanoma
Pavyzdžių, kai motina gyvenanti kitoje šalyje, savo vaiką išmoko ir savo gimtosios kalbos taip pat apstu. Turiu daug draugų, kurių tėvai yra skirtingų tautybių, o vaikas puikiai, tobulai kalba abiem kalbomis, kitaip tariant yra dvikalbis.
Mano pažįstama suomė Paivä, jau 12 metų gyvenanti Norvegijoje, su norvegu vyru augina dvi dukreles. Viena jų, 10-metė, jau dvikalbė, puikiai kalba dviem kalbom: su tėvu - norvegiškai, su motina – suomiškai. Mažoji, 5-metė motinai, kuri ją kalbina suomiškai, atsako norvegiškai. "Tai praeis,- sako Paivä,- aš tai jau patyriau ir žinau, po metų, kitų dukra kalbės abiem kalbom, tik reikia nenuleisti rankų, nepasiduoti. Labai gerai, kad mane remia vyras, skatina dukrą mokytis ir suomių kalbos. Jis supranta, kad tobulas dviejų kalbų mokėjimas atveria vaikui puikias perspektyvas. "
Thomas Benestadas, norvegas, su Silvia, prancūze, augina 11-metį Johaną ir 9-metę Aleksandrą. Abu vaikai dvikalbiai, be mažiausių pastangų su motina čiauška prancūziškai, su tėvu – norvegiškai.
Tai kurgi paslaptis? Kaip pavyksta šioms šeimoms, ir kodėl taip sunku lietuvėms?
Iš pradžių man atrodė, kad nereikia nieko daugiau, o tik motinos užsispyrimo su vaiku kalbėtis savo gimtąja kalba – ir vaikas bus priverstas ją išmokti. Gal pabarus ir pamoralizavus motinas, galima būtų pasiekti, kad vaikai mokėtų lietuviškai? Dabar jau nemanau, kad to pakanka. Plačiau pasidomėjusi šia tema, supratau, kad aš nieko neišmanau. Dvikalbystė – ištisas mokslas, abiejų vaiko tėvų pastangos ir pasiryžimas, trunkantis ne vienerius metus – tik tada jis duoda rezultatų.
Mokslas apie dvikalbystę
Dvikalbystė pasaulyje tiriama jau ne vieną dešimtį metų, parašytas ne vienas mokslinis darbas ir ne viena praktinė knyga tėvams, norintiems išmokinti vaiką dviejų kalbų. Vartau knygą "Raising children bilingually: The Pre-school Years" (autorė Leonore Arnberg).
Ten rašoma apie įvairias dvikalbėje šeimoje auginamų vaikų kalbų mokymo strategijas. Teigiama, kad labiausiai pasiteisinusi yra tokia, kai tėvas kalba viena kalba, o motina – kita. Mokslininkė rašo, kad dažnas reiškinys yra tai, kad vaikas, girdėdamas dvi kalbas ima kalbėti vėliau nei kiti vaikai. Tai nieko nuostabaus, nes vaikas savinasi dvi kalbines sistemas, ir pavėluoto vaiko kalbėjimo nereikėtų išsigąsti. "Kai tėvai skirtingų tautybių, vaikas auga ir vystosi natūralioje dvikalbėje aplinkoje, kurioje vienas iš tėvų kalba su juo viena, o kitas – kita kalba. Vaikas tokioje šeimoje, būdamas maždaug 4-5 metų, gerai išmoksta dvi kalbas, kaip gimtąsias.
Paprasčiausiai kalbėkite su vaiku kiekvienas savo kalba nuo pat vaiko gimimo. O tarp savęs (tėvai) galite šnekėtis kaip jums patogiau. Iki 4 metų vaikai dar painioja dvi kalbas, susidaro įspūdis, kad vaikas ir nesuvokia, jog jis nuolat girdi dvi skirtingas kalbas. Kartais viename sakinyje pasako vieną žodį viena, kitą – kita kalba. Daugelį tėvų tai gąsdina, bet skubame nuraminti – tai normalu! Net ir vaikai, gyvenantys vienos kalbos aplinkoje, apie 2-4 gyvenimo metus taip pat kalba ”savo kalba”.
Mokslininkai, tyrinėjantys vaikų kalbą, vadina šį laikotarpį ”autonominės vaikų kalbos periodu”. Dvikalbėje šeimoje vaikai taip pat praeina šį periodą, sumaišydami 2 kalbas. Apie 4-uosius metus vaikas puikiai atskirs abi kalbas ir atsakinės į klausimus ta kalba, kuria į jį kreipsitės. Vienas patarimas: nesikeiskite ”rolėmis”, t.y. savo kalbomis – kalbėkite su vaiku kiekvienas tik savo kalba tol, kol vaikas gerai išmoks abi kalbas. Vaiko sąmonėje iš pradžių kalba susiejama su kalbančiojo asmeniu. O vėliau formuojasi 2 lingvistinės sistemos ir vaikas pradeda mąstyti abiem kalbom. " (Ištraukos iš knygos).
Slapta mamos ir vaiko kalba
Labai svarbu, kad motinos kalbos mokymą remtų ir skatintų tėvas. Yra pasitaikę sutikti šeimų, kur norvegas tėvas draudė motinai kalbėti su vaikais lietuviškai, nes jis, esą, negali pakęsti, kad nieko nesupranta. Yra pasitaikę ir tokių lietuvaičių moterų, kurios, nežinia ką išgyvenusios Lietuvoje, gėdijasi ir savo lietuviškos kilmės, ir savo gimtosios kalbos. Jų tikslas – kuo greičiau tapti norvegėmis. Žinoma, tokios lietuvės neturi jokios tautinės savimonės, kartu ir savigarbos, kuri dėl kažkokių priežasčių jose visiškai sunyko.
Džiugu, kad tokių pavyzdžių – vienetai. Dažniausiai teko sutikti norvegų vyrų kurie lietuvių žmonų įtakoje gerbia lietuviškas tradicijas, kalbą, yra pamilę Lietuvą ir patys mokosi lietuvių kalbos. Tokie visuomet tik skatina savo vaiką mokytis motinos kalbos.
Kai vaikas paūgės, jam gali kilti klausimai, kodėl jo mama kalba ne taip kaip kiti. Kai kurie net ima to gėdytis. Tačiau vaiką visuomet galima sudominti, sakant, kad tai gali būti mamos ir jo slapta kalba, kurios niekas nesupras arba, kad jis greit važiuos į Lietuvą pas močiutę ir senelį, kurie jam turi daug dovanų, jei jis padeklamuos jiems lietuviškų eilėraščių ir kalbės su jais lietuviškai. Gėdijimosi pavyksta atsikratyti, kai vaikas susiduria su tokiais pačiais kaip jis, t.y. su kitais vaikais, turinčiais lietuves mamas ir norvegus tėvelius. Dvikalbių vaikų grupės yra puikiausias lietuvių kalbos palaikymo būdas.
Lietuvių kalbai palaikyti labai svarbu, kad vaikas praleistu nemažai laiko Lietuvoje – su seneliais, giminėmis, vaikų vasaros stovyklose. Tai, kad jis bus visuomenėje, kur visi kalba tik lietuviškai, skatins jį šią kalbą mokėti. Susitikimai ir draugystė su bendraamžiais lietuviais Lietuvoje, susirašinėjimas su jais taip pat geras paskatinimas.
Dvikalbystės privalumai – įrodyti
Kai vaikas persirita per 10-12 metų ribą ir puikiai kalba dviem kalbom, jūs galite pasveikinti save – jūsų vaikas dvikalbis. Dabar belieka jį toliau leisti į lietuvių mokyklėlę ir mokyti sudėtingos lietuvių kalbos gramatikos, rašto. Beje, šitų dalykų vaikas gali išmokti ir vėliau, būdamas suaugęs. Geriausias dalykas yra tai, kad jis tobulai kalba dviem kalbom, bet tą jo mokėjimą reikia nuolat palaikyti, tobulinti. Juk jei vaikystėje išmokome čiuožti, slidinėti ar plaukti, tai ir suaugę mokėsime. Užaugęs vaikas tikrai padėkos jums už jūsų pastangas ir tą didelę dovaną - motinos kalbą, kuri atveria vartus į Lietuvos istoriją, kultūrą, visuomenės pažinimą, galiausiai – artimesnį bendravimą su giminėmis ir gilesnį savojo "aš" suvokimą.
Mokslininkai tvirtina, kad dvikalbiai yra labai svarbūs ir naudingi visuomenės nariai. Jie gali tapti puikiais vertėjais, žurnalistais, kalbininkais, lingvistais, t.p. politikais, diplomatais. Dviejų kalbų mokėjimas ne trukdys, bet padės bet kokioje profesijoje, pvz. advokatui, gydytojui, mokytojui. Dvikalbystė praplečia žmogaus galimybes, mokėdamas dvi kalbines sistemas žmogus daug lengviau suvokia kitas kalbas, jam daug lengviau išmokti naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgti į pasaulį, kitų šalių kultūras. Dvikalbis atsikrato provincialumo, jo požiūris į kitas šalis, kultūrų sistemas, tradicijas, religijas, žmones daug tolerantiškesnis, jo protas lankstesnis. Kaip asmenybė toks žmogus dažnai turi patrauklų kosmopolitinį gyvenimo stilių, jam lengviau prisitaikyti, jo asmenybė paprasčiausiai atviresnė, imlesnė, raiškesnė ir įdomesnė.
Išmokyti kalbos – motinos misija
Taigi pradžioje auginti dvikalbį vaiką gali atrodyti sunku, ypač kai įsuka kasdienybės verpetas. Tačiau gausūs pavyzdžiai rodo, jog dvikalbystė - tikrai įmanoma. Žinoma reikia laiko ir pastangų. Bet juk viskam reikalingas užsispyrimas, valia. Kai metame svorį, dažnai ne tokius išbandymus pakeliame, norėdamos būti gražesnės ir lieknesnės. O dėl savo vaiko motina gali padaryti ir dar daugiau, tik svarbu suvokti, kad tai naudinga ir kad tai – įmanoma. Tiesiog sąmoningai siekiant šio tikslo ir žinant visus sunkumus iš anksto, vaiką nebus sunku išmokyti dviejų kalbų. Juolab kad dabar gausu ir lietuviškų kompaktinių plokštelių su dainelėmis, pasakomis, DVD ir vaizdo filmų įgarsintų lietuviškai, gausybė žaidimų, nuostabiai iliustruotų knygelių.
Nenuleiskime rankų. Užauginkime vaikui sparnus, jungiančius dvi šalis, dvi kultūras, du ištisus jo tėvų pasaulius. Neatimkime iš vaiko laimės pažinti ne pusę mamos, o visą ją, įdomesnę dėl to, kad kalba ne tik norvegiškai, bet ir lietuviškai. Kiekviena motina turėtu suvokti savo misiją - gimtosios kalbos mokytojos pareigą. Tai mums primena ir Lietuvos didieji poetai: "Juk kalba – tai motina, kalbanti tėvynės balsu, toks jis meilingas, toks jis širdingas, Žodelis Lietuvos" (Vydūnas).
Daina Bogdanienė
2005.03.01.