Kas gena lietuvius iš Tėvynės, ir kas juos kada sugrąžins
– Žmogus nėra ir negali būti vien tik ekonominis automatas, jis turi ir vertybes, ir istorinę atmintį. Gal sukūrus gerovę pabus ir dabar užslopinti savimonės klodai ir gal tai parves dalį žmonių atgal į Lietuvą, – sako VU docentas, Pilietinės visuomenės instituto darbuotojas Mantas Adomėnas.
Per penkiolika nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvažiavo trys-keturi šimtai tūkstančių lietuvių. Kokie yra pagrindiniai emigracijos padariniai?
Mantas Adomėnas: Emigracijos procesas vyko gan pastoviai nuo devyniasdešimtųjų metų. Tai, kas keičiasi pastaraisiais metais, tai aukštos kvalifikacijos specialistų išvykimas. Šitie žmonės, skirtingai nuo pirmosios bangos emigrantų, nevažiuoja į užsienį aklai, į nežinią, jie pasirenka sąlygas, kurias jiems sudaro Europos Sąjungos šalys senbuvės. Jau šiandien matome, kad Lietuvai trūksta statybininkų, kai kur gydytojų. Taip pat mažėja socialinės įmokos, kas, be abejo, turės reikšmės pensijų dydžiui, sveikatos apsaugos kokybei, ir pan. Tačiau yra ir neekonominių padarinių, ne mažiau svarbių mūsų valstybei. Tai demokratijos deficitas. Juk į užsienį išvažiuoja patys aktyviausi žmonės, pasiryžę savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jie čia nebalsuoja, ir tuomet neproporcingai didelį vaidmenį įgauna žmonės, kurie tikisi malonių iš valdžios, yra mažiau iniciatyvūs. Tokie žmonės yra labai gera dirva populistinėms partijoms.
Prie šio problemų sąrašo dar pridėčiau mūsų miestelių tuštėjimą. Kai kuriuose mažesniuose miesteliuose vieninteliai inteligentai yra mokytojai. Ir jiems yra vis sunkiau, nes aplink darosi tuštuma. Kitas faktorius, kurio mes dar nelabai įsisąmoniname, yra tas, kad labai didelė dalis Lietuvos vaikų dabar yra netekę vieno arba abiejų tėvų, nes tie išemigravo.
Kas verčia lietuvius ieškoti laimės svetur?Juk bent jau iš mūsų prieškario ir pokario emigracinės literatūros žinome, kad išvykimas iš Tėvynės žmogui yra, ar teoriškai turėtų būti, labai sunkus emocinis sprendimas – tai juk yra nutraukimas ryšių su savo kalba, namais, savo aplinka. Ar šių laikų lietuviui jau nebeskauda širdies, paliekant gimtinę?
Mantas Adomėnas: Labai svarbu pabrėžti, kad mūsų laikų emigraciją skatina ne vien ekonominiai sumetimai. Jie turi didelės reikšmės, bet ne mažiau svarbus yra ir socialinis reiškinys, kai žmonės jaučia, kad jie negali prasimušti, negali prasmingai pasireikšti savo šalyje. Aišku, išvykimas yra visuomet stresas, bet jį šiek tiek sušvelnina žiniasklaidos transliuojamas supratimas, esą, gyvenimo prasmė yra kažkur kitur: kad pilnavertis gyvenimo stilius, būdas yra Londone, Madride ar kur nors Norvegijoje. Ir daugelis žmonių, kad ir nerangiai, pasiduoda tokiam įvaizdžiui, kurį piešia reklama, žiniasklaida.
Lietuvos TV ”Spaudos klubo” laidoje dalyvavęs Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamento direktorius neatsakė, ar Lietuvai jau tapo problema protų nutekėjimas. Taip pat ir kiti diskusijos dalyviai kalbėjo apie tai, kad kažką reikėtų daryti, bet taip ir nepasakė, ką. Jūs buvote vienintelis žmogus, kuris kalbėjo, kad tai ne tolimos ateities grėsmė, o dabarties problema. Ar matote, kokių veiksmų turėtų imtis Vyriausybė, bandydama spręsti šią problemą?
Mantas Adomėnas: Viskas pasilieka tik deklaracijų lygmenyje. Kai Jūsų minėtas Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas sakė, kad reikia ką nors daryti, tai galima paklausti, kodėl dešimt metų jo vadovaujamas Mokslo ir studijų departamentas nieko ta linkme nepadarė.
Valdžia savo veiksmais neprisideda, kad žmonės atrastų prasmę dirbti, kurti čia, Lietuvoje. Kai premjeras sako, kad Lietuva yra maža šalis, ir todėl reikia atleisti korumpuotiems valdininkams, nes mūsų mažai, tai jis tuo pačiu paneigia žmonių, kurie nėra korumpuoti, iniciatyvą, norą, galimybę dalyvauti valstybės gyvenime. Taip pat paneigia ir norą bei galimybes daugybės išsilavinusių žmonių, dirbančių užsienyje, grįžti ir dirbti Lietuvoje ir Lietuvai.
Mūsų Vyriausybė galvoja apie artimiausius rinkimus, ir regis, jai neberūpi, kaip Lietuva atrodys po dvidešimties metų. Toks mąstymas dominuoja ir partijose – jos rūpinasi visų pirma tuo, kaip laimėti rinkimus, kaip pasinaudoti privatizavimo galimybėmis ar ES lėšomis, o apie tai, kokia bus mūsų valstybė po 20 ar po 50 metų, mažai kas tegalvoja. Lietuvos politikoje nėra strateginio mąstymo, ir vyrauja skylių kamšymo ir savų interesų siekimo mentalitetas.
Apklausos rodo, kad apie du trečdalius jaunimo nori išvažiuoti iš Lietuvos. Ką Jūs sakote savo studentams, kurie ruošiasi išvažiuoti, kai tik gaus universiteto diplomą?
Mantas Adomėnas: Kalbant apie emigraciją, reikia išskirti dvi perspektyvas. Viena yra emigruojančio žmogaus perspektyva. Jeigu jo sprendimas yra apgalvotas, tai reikia jį gerbti. Ir visai kas kita, kai žmonės, kurie išvažiuoja visai aklai, net nepabandę įsikurti Lietuvoje.
Iš savo studentų aš tikiuosi, kad jie apsispręsdami gerai visa pasvers. Aš bandau diegti pilietinę nuostatą, kad pasilikimas čia yra svarbus Lietuvai, nors dabar galbūt atrodo, kad sunku surasti savo nišą, perspektyvas. Bet pasilikimas čia yra vienas iš tų svertų, kurie padės Lietuvai įvykdyti šuolį. Nuo tokių apsisprendimų juk priklauso Lietuvos gerovė ir ateitis.
O kai politologijos studentas atsakys, kad tai, ką sakote, tai tik demagogija, nes gyvenimas atrodo kitaip: neturi giminių, negausi gero darbo. Nesi ministro vaikas, negausi darbo ambasadoje ar ministerijoje...
Mantas Adomėnas: Manau, kad civilizuotoje valstybėje konkurse dėl darbo ambasadoje nelabai galėtų dalyvauti užsienio reikalų ministro sūnus, nes tai yra interesų susikirtimas, būtų net nebeįmanomas objektyvus vertinimas. Vis dėlto galbūt pasakyčiau savo studentui, kad vien dėl to verta likti Lietuvoje, kad taip toliau nebebūtų. Kita vertus, nemažai jaunimo nori gauti garantuotą valstybės tarnybą ir nesikišti į politiką, būtent jaunimas yra apolitiškiausia Lietuvos visuomenės dalis. O pasirinkimas emigruoti yra tam tikra kapituliacija prieš iš tikrųjų neteisingą socialinį organizmą. Bet jį išgydyti gali tik visų pastangos. Kitas negeras dalykas yra tai, kad išvažiuojantys žmonės nusprendžia nebūti politinio organizmo nariais. Jie nebalsuoja nei savo valstybėje, nei išvažiavę. Ir tas efektas, kai politiniame gyvenime nedalyvauja šimtai tūkstančių mūsų piliečių, jau akivaizdžiai matyti.
Kodėl lietuviai tokie pasyvūs visuomeniniame gyvenime? Regis, privačiame gyvenime esame labai apsukrūs.
Mantas Adomėnas: Gal iš tiesų esame per daug apsukrūs savo kiemelyje, o nerodome jokio suinteresuotumo mūsų visų bendra ateitimi. Jaunimo pasyvumo faktorių yra daug. Tai ir nusivylimas politika ir viešosios veiklos prasmingumu, galų gale ideologija, nes mums nuolat kala žiniasklaida, kad angažavimasis yra senamadiškas dalykas. Tai ir viešasis klimatas, irgi pažymėtas nusivylimo ženklu, bei politinių partijų uždarumas.
Nors per pastaruosius keliolika metų Lietuvą paliko dešimtadalis tautos, ir kol kas nematyti masiško grįžimo, Lietuvos politikai kaip užburti kartoja: sugrįš, o kur jie dėsis. Sugrįžo airiai, sugrįš ir lietuviai.
Jūs pats keletą metų gyvenote ir dirbote Kembridže. Ir bendravote su tautiečiais. Ar daug iš jų ruošiasi sugrįžti?
Mantas Adomėnas: Manau, kad valdžios vyrų optimizmui nėra daug pagrindo. Po kiek laiko atsiranda įprotis gyventi svetur: žmogus pritampa prie naujo organizmo, atsiranda socialinio, kultūrinio gyvenimo įpročiai, kuriuos sunku nutraukti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad po aštuonerių gyvenimo metų Kembridže grįžtant į Lietuvą teko nutraukti labai daug gijų, siejusių mane su ta gyvenimo tikrove. Man Lietuvos trauka buvo didesnė. Bet kuo žmogus ilgiau gyvena svetur, tuo stipresni saitai susieja jį su tos šalies gyvenimu, o perspektyvos Lietuvoje pasirodo nepatrauklios. Ir kuo mažesni, siauresni yra ryšiai su Lietuva, tuo mažiau šansų, kad žmogus sugrįš. Todėl reikia plėsti tuos ryšius, stiprinti saitus, siejančius išvykusius su Lietuva.
Tai daro daugelis pasaulio valstybių. Lietuva irgi gali pasimokyti, kad ir iš Lenkijos, kuri puikiai per visas tarnybas, visų pirma diplomatines, bet ir žinybas – užsienio reikalų, kultūros ar švietimo – sugeba sustyguoti svetur gyvenančių tautiečių reikalus.
Mantas Adomėnas: Tai, ką daro Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, yra reikalinga, bet labai svarbu, kad ryšių su tautiečiais neuzurpuotų kokia nors viena institucija, nes žinoma, kad vienos įstaigos vykdomos ryšių programos visuomet bus vienpusės. Vienaip reikia palaikyti ryšius su išvažiavusiais mokslininkais, kitaip su studentais, dar kitaip su ”darbo ieškotojais”. Gal reikėtų pagalvoti mūsų valdžiai, kaip sudaryti sąlygas žmonėms užsidirbti užsienyje, bet taip, kad nereikėtų išvažiuoti ilgam ar visam laikui? Kodėl mūsų gydytojai negalėtų rotacijos būdu keliems mėnesiams išvažiuoti padirbėti, išlaikant darbo vietas? Dalinio darbo modelis, aišku, neišspręstų emigracijos problemos, bet bent jau ją šiek tiek sušvelnintų.
Mūsų valstybė jau galėtų užmiršti savo instinktyvų priešiškumą bažnyčios institucijoms. Dažnai parapijos tampa natūraliais išvažiavusiųjų būrimosi centrais. Per bažnyčią neretai efektyviau galima palaikyti tarpusavio ryšius. O kodėl gi parapijose negalima būtų suorganizuoti balsavimo?
Kaip spręsti vieną rimčiausių Lietuvos problemų – protų nutekėjimą, tautos ”išsivaikščiojimą”, dėl ko galime išnykti kaip tauta?
Mantas Adomėnas: Tai labai sudėtinga problema, ir nėra vieno ar juolab paprasto recepto. Jai spręsti reikalingi įvairūs instrumentai – ekonominiai, kultūriniai, socialiniai. Reikia sukurti palankesnę mokesčių sistemą, pavyzdžiui, mažinti mokesčius, arba panaikinti dvigubą apmokestinimą dirbantiems užsienyje, būtina keisti mokslo finansavimo politiką. Yra bendro pobūdžio priemonės, kurios būtų naudingos ne tik emigracijai pristabdyti, bet taip pat ir pasilikusiems Lietuvoje. Čia reikia paminėti ir skaidrumą konkursų į akademines struktūras ir valstybės tarnybą. Tai bus paranku ne tik žmonėms, kurie nori grįžti iš užsienio, bet ir pačiai Lietuvai. Taip pat yra specifinių priemonių, kurios pritrauktų grįžti atgal ir pristabdytų emigravimą. Viena iš tokių priemonių švietimo srityje būtų stipendijų sistemos pakeitimas į paskolų sistemą. Dabar gi Lietuva finansuoja specialistų paruošimą turtingoms valstybėms.
Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad tautos negalime pakeisti visuomene. Deja, Lietuvoje žodis ”tauta” labai retai skamba politikų lūpose, o patriotizmas tapo beveik pajuokos objektu. Gal reikėtų pagalvoti, ar ne dėl to lietuviai taip lengvai palieka savo Tėvynę ir taip greitai nutautėja svetur gyvendami? Sakydami, kad lietuvius verčia emigruoti ekonominiai motyvai, būsime neteisūs: juk Latvijoje gyvenimo lygis labai panašus, tuo tarpu latvių emigracija yra dešimteriopai mažesnė.
Mantas Adomėnas: Žinoma, kad tautinė tapatybė yra labai didelė vertybė. Net jeigu žmogus pasiryžo išvykti visam laikui, tai jis neturi išduoti savo savasties. Dažnai pasiduodame tokiai politinei iliuzijai, kad išvažiavęs žmogus patenka į kosmopolitinę erdvę, kur nebeegzistuoja regioniniai prietarai, nėra jokių sienų. Iš tikrųjų žmogus iš vienos provincijos patenka į kitą – iš Lietuvos provincijos į Anglijos provinciją, kuri kultūriniu požiūriu yra nė kiek negeresnė.
Aš savo studentams sakau: – Jeigu ką nors darote, darykite autentiškai. – Neišsižadėkime savo savasties, savo tautybės. Tautinės sąmonės ignoruoti negalima. Gal, sukūrus materialinę gerovę, daugelis pajus ir Tėvynės šauksmą. Nes žmogus nėra ir negali būti vien tik ekonominis automatas, jis turi ir vertybes, ir istorinę atmintį. Gal, sukūrus gerovę, pabus ir dabar užslopinti savimonės klodai, ir gal tai atves dalį žmonių atgal į Lietuvą.